Britų dienraštis „The Guardian“ skelbia, kad kasmet į jų šalį atvykstą daugybė moterų tam, kad dirbtų žmonių namuose ir išlaikytų gimtuosiose kraštuose likusias šeimas. Užuot pasiekusios savo tikslą, labai dažnai jos negauna pinigų, dirba viršvalandžius ir kenčia nuo savo šeimininkų.
Buvo pirma valanda nakties, kai Francis šeiminkė ją išmetė į gatvę, nes ji pasiprašė laisvos dienos: „Ji liepė man palikti namus iškart. Išmetė visus mano daiktus į gatvę, pasiliko tik mano pasą, draudimo ir banko korteles.“ Francis yra jauna, liekna ir labai drovi moteris, kuri į Didžiąją Britaniją atvyko iš Afrikos tam, kad dirbtų namų darbininke. Moteris prisipažįsta, kad bijojo skųstis policijai: „Mano šeimininkė sakė, kad, jei prabilsiu, tai ji pasakys, kad mušu vaikus. Aš labai bijojau ir nežinojau, ką daryti.“ Francis dirbdavo nuo septynių ryto iki pirmos nakties, septynias dienas per savaitę, už 250 svarų per mėnesį algą. Tų pinigų jai reikėjo tam, kad namuose likę vaikai galėtų eiti į mokyklą. Išsigandusi ir vieniša Francis matė tik vieną įšeitį – sėdėti gatvėje ant grindų tol, kol jos šeimininkė persigalvos.
Šioje srityje dirbantys žmogaus teisių gynėjai sako, kad šios moters istorija nėra išskirtinė – kasmet į Jungtinę Karalystę atvyksta šimtai moterų tam, kad tvarkytų namus, gamintų maistą ar prižiūrėtų vaikus, tačiau čia atvykusios tampa vergėmis.
Vienos tokios darbininkės Mendes Nazer istorija įkvėpė „Channel 4" kanalą sukurti filmą, kuris bus rodomas šalyje šį mėnesį. Filmas pavadintas „Aš esu vergė“ ir pasakoja apie jauną merginą, vardu Malia, per prievartą atgabentą į Angliją iš Sudano. Jos turtingi šeimininkai neleidžia jai palikti namų ir nemoka jai algos. Norėdama pabėgti ji turi pasitikėti visišku nepažįstamuoju.
Londone įsikūrusi labdaros organizacija „Kalayaan" yra vienintelė šalyje, kuri dirba išskirtinai su namų darbininkais. 2009 m. ji sulaukė 356 žmonių, bet jos atstovai teigia, kad neįmanoma apskaičiuoti šios problemos tikrojo masto. 59 procentai iš visų besikreipusiųjų skundėsi, kad jiems nebuvo leista palikti namų be šeimos narių priežiūros. Daugumai trūko privatumo. 57 procentai neturėjo nuosavo kambario ir turėjo miegoti su prižiūrimais vaikais, ant sofų ar grindų. 17 procentų prisipažino nukentėję fiziškai, 58 procentų pasus pasiemė šeimininkai, užtikrindami, kad jų darbuotojai gyvens nuolatinėje baimėje būti pagautiems policijos be dokumentų, įrodančių jų teisinį statusą. Daugiau nei pusė naujai organizaciją aplankiusių neturėjo jokių laisvadienių.
Šiais metais viena migrantė darbininkė prisipažino, kad jos šeimininkai ją išrengė tam, kad apieškotų, trenkė jai ir grasino jos šeimai. Yoyoh Binti Salim Udin darbo teismui pasakojo, kad bandė nusižudyti, gerdama baliklį po to, kai buvo apkaltinta vagyste. Buvę šeimininkai kaltinimus neigia.
Minėtos labdaros organizacijos teisininkė Dženi Mos pasakoja, kad „darbdaviai savo samdiniams darė tokius dalykus, kurie prilygsta kankinimams. Nėra naujiena išgirsti apie atvejus, kai žmonės buvo žeminami, laikomi uždaryti kambariuose, jiems grasinama peiliais.“ Dar dažnesni algos nemokėjimo, nemokėjimo laiku ar viršvalandžių atvejai. Taip pat būna konfiskuojami pasai, norint priversti samdinius gyventi baimėje.
Migrantai, dirbantys žmonių namuose, yra itin pažeidžiami: už tūkstančių mylių nuo namų, jie priklauso nuo savo šeimininko, nes jis moka algą, suteikia pastogę ir užtikrina legalumą. Be to, priduria teisininkė, jie retai palieka namus ir sutinka kitus žmones.
Sara (vardas pakeistas) yra namų darbininkė iš Indonezijos. Didžiąją dalį laiko ji praleido dirbdama žmonių namuose, kad galėtų išlaikyti dabar jau 13 m. dukterį. 2008 m. jai buvo pasiūlytas darbas diplomatų namuose ir pažadėta 1 000 dolerių alga. Pradėjus darbą paaiškėjo, kad teks dirbti nuo pusės aštuonių ryto iki vienuoliktos vakaro, be to, likusiu laiku reiks būti pasiruošus, jei šeimininkams jos prireiktų. Jai buvo uždrausta palikti namus, kuriuos stebėjo saugumo kameros: „Aš paklausiau pažįstamos, ar man galima palikti namus, buvo atsakyta, kad privalau likti namie. Taip pat bijojau apsauginių, kurių namie netrūko." Galiausiai jai buvo mokama 75 svarų sterlingų mėnesinė alga. Sužinojusi, kad šeimininkai planuoja vykti į užsienį ir ją vežtis kartu, ji pabėgo palikdama savo pasą ir vizą, kuriuos jie laikė.
Šiaurės Kensigtono teisės centro advokatė Emili Gibs sako, kad dažnai kai kurioms moterims išvis neduodama pinigų tol, kol jos dirba. Neverta tikėtis, kad Sara gaus savo algą: teisininkė jau paprašė buvusių šeimininkų sugrąžinti moters dokumentus, juos atgavus paaiškėjo, kad Sara į šalį pateko kaip diplomatinį korpusą aptarnaujanti namų darbininkė, tai reiškia, kad jai draudžiama keisti darbdavius. Be to, buvę darbdaviai turi diplomatinį imunitetą, tad būtų sunku juos patraukti teisinėn atsakomybėn. Tol, kol atgavo savo pasą, baigėsi moters viza. Teisininkė sako, kad moterims, tokioms kaip Sara, turi būti leista pakeisti dardavius: „Kalayaan“ organizacija šiuo metu vykdo kampanija, kurios tikslas išlaikyti vizas emigravusiems namų darbininkams, jos leistų moterims keisti darbovietes Jungtinės Karalystės ribose. Be to, turi būti pakeisti atlyginimo įstatymai: „Dabar šeimininkai neprivalo mokėti bent minimalios algos, jei jiems pavyksta įrodyti, kad su darbuotoju elgiamasi kaip su šeimos nariu – tarkim dalinamasi maistu, jie nebūtinai turi mokėti minimalią algą. Darbdaviai sugeba įrodyti, kad jie neprivalo mokėti, nes su savo darbininkais elgiasi labai gražiai. Tačiau akivaizdu, kad darbininkai čia atvyksta ne dėl kultūrinės patirties. Jiems reikia išlaikyti gimtinėse likusias šeimas.“
Tai ne tik Jungtinės Karalystės problema: 2008 m. žmogaus teisių gynimo organizacija „Human Rights Watch" paskelbė, kad Libane kasdien nusižudo arba užsimuša besistengdama pabėgti nuo darbdavių bent viena/vienas namų darbininkė/darbininkas. Problema taip pat aštri Honkonge ir Vidurio Rytuose. Tačiau anot žmogaus teisių gynėjų, tai nereiškia, jog darbininkus kankina tik atvykėliai iš kitų šalių, kurie pratę prie tokio elgesio savo gimtuosiuose kraštuose, tarp engėjų yra ir nemažai britų, kurie praeityje gyveno šalyse, kuriose įprasta turėti namų darbininkus.
Rosie Koks, knygos „Tarno problema“ autorė skelbia, kad šiandien Jungtinėje Karalystėje yra daugiau tarnų nei karalienės Viktorijos laikais, tai lėmė padidėjusi rūpyba vaikais ir palyginus mažos kainos už darbininkų paslaugas. Deja, namuose dirbančių moterų skaičiaus didėjimas nereiškia, kad pagerėjo jų padėtis: „Darbas namuose vertinamas nepakankamai, jos laikomos nešvariomis ir ligotomis, o toks elgesys apskritai verčia susimąstyti, kaip mes vertiname moterų atliekamus darbus.“
Ana į šalį atvyko kartu su ją ir anksčiau samdžiusia šeima. Jie sutarė dėl 700 svarų per mėnesį atlyginimo, iš kurio šeimininkai išskaičiuos išlaidas už gyvenamąją vietą ir nacionalinį draudimą: „Man likdavo 300 svarų, tai už darbą nuo šešių ryto iki dešimtos valandos vakaro“. Ji sumokėjo darbo agentūrai Honkonge tam, kad užtikrintų jos darbą. Tai reiškia, kad ji įstrigo su šia šeima: „Aš negalėjau kovoti, nes tai pakenktų mano paskolą bankui mokančiai šeimai, tad su tokia padėtimi taiksčiausi aštuonis mėnesius. Kai kurios paėmė paskolas tam, kad galėtų emigruoti, dauguma jų siunčiamos dirbti į šalis kaip Saudo Arabija, vienos skolinosi iš giminaičių, o kitos iš mažiau draugiškai nusiteikusių asmenų. Anai galiausiai pavyko pabėgti – dabar ji prisideda prie organizacijos, kovojančios su namų darbininkių problemomis, darbo. Šios organizacijos biure susitikę moterys šnekasi, mokosi, taip pat gali pernakvoti. Būtent čia Ana sutiko ir pasakojimo pradžioje minėtą Francis: „Mes stengiamės padėti viena kitai, pabėgusiom moterim leidžiam pernakvoti, duodam drabužių, padedam pradėti gyvenimus iš naujo. Mes neturim daug pinigų, tik tai, kas lieka nuo mūsų pačių algų.“
Labdaros organizacija „Anti Slavery UK" šiuo metu vykdo kampaniją, kuria siekiama priimti tarptautinę darbo konvenciją, kurioje būtų pripažįstamos atvykstančių namų darbininkų teisės bei jos būtų suderintos su kitų darbininkų teisėmis. Ana neseniai pati lankėsi Tarptautinės darbo organizacijos konferencijoje ir turi savo nuomonę apie visuomenės požiūrį į namų darbininkus: „Dauguma žmonių nelaiko tavęs žmogumi. Žiūri į tave iš aukšto. Tačiau až žinau, kad esu didvyrė.“
