Bet kokia iš tikrųjų buvo ta didybė? Ar britų skaudų smūgį vieningos Europos projektui nulėmė noras susigrąžinti Britaniją, kuri iš tikrųjų niekada neegzistavo?
Retą saulėtą dieną Didžiajame Jarmute, tipiškame Anglijos pajūrio kurorte, kuris daugeliui siejasi su viešbučių girgždančiomis grindimis bei klykaujančiais kirais, paplūdimyje vaikštinėję žmonės, daugiausiai pagyvenę, kalbėjo, kad ilgisi praėjusių gerų laikų.
Pasak jų, ne vien šiame nusigyvenusiame pajūrio miestelyje, bet ir visoje Jungtinėje Karalystėje bendruomenės pojūtis, kadaise buvęs skiediniu, rišusiu šalies visuomenės mūrą, dabar jau yra sunykęs. Dėl to jie kaltina politikus, bankininkus, užsieniečius, Europos biurokratus ir netgi politkorektiškumą.
69 metų Yvonne Pycroft, savo žilus plaukus padabinusi purpuriniais akcentais, apibendrino daugelio balsavusių už pasitraukimą jausmus.
Ji sakė, kad nėra įsitikinusi, ar Britanijai labiau seksis išstojus iš Europos Sąjungos, bet „mums nepatiko tai, ką turėjome, todėl tiesiog pamėginome laimę. Tiesiog tikiuosi pokyčio į gera“.
Haltvislyje, ramiame miestelyje, kuris tvirtina esantis Britanijos geografinis centras, žilagalviai Darbininkų klubo lankytojai tvirtino, kad jų šalis geriau gyveno prieš įstodama į ES 1973 metais.
Tokios nuomonės laikėsi visi, išskyrus Drydeną Smithą, seniausią klubo narį ir vieną iš nedaugelio balsavusių, kad Britanija pasiliktų Bendrijoje.
Tas vyras drebančiomis rankomis, įsisegęs į megztinį tviskančius ženkliukus, sakė, kad gyvenimo kokybė labai pagerėjo, palyginti su jo jaunystės laikais.
„Man dabar 81-eri. Gyvenime esu matęs ir šilto, ir šalto. Ir negaliu prašyti daugiau, – pridūrė jis. – Ateinu čia ir su gurkšnoju viskį. Atsivedu savo žmoną. Tiesiog gerai leidžiame laiką. Anksčiau negalėdavom to daryti, nes neturėdavom pinigų.“
Pasitraukimo šalininkai, daugelis – pensininkai, sakė Britaniją apkeliavusiems naujienų agentūros „The Associated Press“ žurnalistams, kad jiems iki gyvo kaulo įgriso Briuselio nurodinėjimas, kaip gyventi. Visgi, išskyrus laisvą žmonių judėjimą, dėl kurio į Britaniją iš Europos atvyko šimtai tūkstančių migrantų darbininkų, tiems žmonėms buvo sunku rasti pavyzdžių, kaip ES tiesiogiai paveikė jų gyvenimą.
Jie tebesinaudoja kai kuriomis išskirtinėmis Britanijos ypatybėmis – pavyzdžiui, atsiskaito svarais, o ne eurais, kurie yra bendra ES valiuta, naudojama 19 Bendrijos šalių, važinėja kairiąja kelio puse ir naudoja elektros lizdus su trimis, o ne dviem kontaktais, kaip yra įprasta daug kur kitur Europoje.
Velse daugiau negu 52 proc. elektorato balsavo už pasitraukimą, nors iš ES susigrąžina daugiau pinigų negu sumoka. Ponteprido miestelyje gyvenančiai švietimo konsultantei Jenny Hughes tokia padėtis panaši į sceną iš humoro kolektyvo „Monty Python“ 1979-ųjų metų kino komedijos „Brajeno gyvenimas“ (Life of Brian), kai okupuotos Judėjos gyventojai klausia „Ką dėl mūsų yra padarę romėnai?“ – Nieko, išskyrus pagerintą higieną, gydymą, švietimą, drėkinimo sistemas, viešąją tvarką, kelius ir kita.
„Sakoma, kad tai galimybė atsigriebti prieš (konservatorių premjerą Davidą) Cameroną, tai galimybė atsigriebti prieš bankininkus, – sakė J.Hughes. – Jie balsuoja prieš imigraciją; jie balsuoja prieš viršūnėles.“
Išskyrus Škotiją ir Šiaurės Airiją, kurios balsavo „pasilikti“, žmonės, gyvenantys nuskurdusiuose buvusiuose anglių, plieno ir laivų statybos pramonės miestuose, pripažįsta, kad palaikė pasitraukimą, tiksliai neįsivaizduodami tokio žingsnio potencialių ekonominių padarinių.
Gyventojai aiškina, kad šį sprendimą priėmė, nes jautėsi ignoruojami ir apleisti netgi leiboristų – tradicinės darbininkų klasės partijos, o referendumas atvėrė galimybę, kad jų balsas taptų girdimas.
Didžiajame Jarmute Y.Pycroft sakė, jog norėtų, jog Britanijoje grįžtų tokie laikai, kai vaikai galėdavo žaisti konkerius – tradicinį moksleivių žaidimą su kaštonais, kurį dalis mokyklų yra uždraudusios dėl saugumo priežasčių, arba kad žmonės neįsižeistų dėl vaikiškų dainelių.
„Mums nebeleidžiama dainuoti „Bė, bė, juoda avele“. Tai absurdiška“, – skundėsi ji.
Gurkšnodami alų pajūrio alėjoje, už pasitraukimą balsavę Seanas Suttonas ir Maria Atkins, abu 46 metų, sakė nemanantys, kad šlovina praeitį.
„Buvom šalis, geriausiai pasaulyje įgudusi gaminti plieną, kasti akmens anglis ir panašiai, o dabar viso to nebelikę“, – kalbėjo S.Suttonas, pakėlęs akinius nuo saulės ant plikai skustos galvos.
Darbas sunkiojoje pramonėje, nešęs žmonėms pajamas ir suteikdavęs tapatybės pojūtį, buvo perkeltas į užsienį, o imigrantai darbininkai numušinėja atlyginimus Britanijoje likusiose darbo vietose, aiškino jis.
Vyras pridūrė, kad taip pat nebeliko bendruomenės dvasios ir laikų, kai „galėdavai palikti užpakalines duris atviras, jeigu norėdavai. Galėdavai eiti apsipirkti, nebijodamas, kad būsi apiplėštas arba dar kas nors nutiks. Štai kur turėtų grįžti Britanija.“
Kelios studijos parodė, kad nusikalstamumas Britanijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse mažėja.
Eurostato, ES oficialiosios statistikos agentūros, duomenys rodo, kad Anglijoje 2012 metus policija gavo 18 proc. mažiau pranešimų apie smurtinius nusikaltimus, palyginti su padėtimi 2002-aisiais.
Vis dėlto M.Atkins sakė pastebėjusi, kad žmonių tarpusavio santykiai pasikeitė. Mandagaus elgesio taisyklės ir pagarba vyresniems žmonėms buvo „išmesta per langą“, teigė ji. S.Suttonas jai pritarė, sakydamas, kad dalis kaltės tenka imigrantams.
„Jie jums neatidarys durų, – skundėsi vyras. – Mane auklėjo atidaryti duris žmonėms, sakyti „prašau“ ir „ačiū“. Kai kurie iš jų tiesiog prasigrūda priešais tave.“
Didysis Jarmutas buvo viena iš kelių vietų Rytų Anglijoje, kuri daugiau negu 70 proc. referendumo dalyvių balsavo už išstojimą iš ES.
Kaip ir daugelyje kitų Anglijos pajūrio kurortų, sąstingis šiame miestelyje prasidėjo, kai 8-ame dešimtmetyje atsivėrė galimybė išvažiuoti pigiai atostogauti Ispanijoje. Dabar miestelis kenčia dėl nedarbo, prastos švietimo būklės ir išplitusio paauglių nėštumo.
Rytiniame Piterboro mieste, kuriame gyvena daug imigrantų, už pasitraukimą balsavo 61 procentas. Mike'as Bullockas sakė, kad jis apsisprendė balsuoti už išstojimą iš ES, nes jautėsi vienišas, likęs vienintelis anglas darbininkas vienoje pakavimo įmonėje.
„Visi kiti kalba lietuviškai arba lenkiškai, – aiškino jis. – Jeigu nebebūdavo nei vieno kito žmogaus, kalbančio angliškai, per arbatėlę likdavau vienas.“
Viename Piterboro turgelyje dirbantis 67 metų Bruce'as Johnsonas taip pat skundėsi dėl imigracijos ir sakė norėjęs susigrąžinti savo šalį iš „beveidžių diplomatų šutvės“ Briuselyje.
Paklaustas, ar galėtų pasakyti, kokios naudos Britanija gavo iš narystės Europos Sąjungoje, jis susimąstė.
„Mėginu kažką sugalvoti, – sakė vyras. – Nemanau, kad kažkas tokio buvo.“
Šalia jo muzikos automatas grojo dainą „Land of Hope and Glory“ („Vilties ir šlovės kraštas“), daugelio laikomą Anglijos neoficialiu himnu.
