Pavyzdžiui, Algirdo Mykolo Brazausko svarbioji diena pasižymėjo landsbergistų išpuoliais, Valdas Adamkus iš Jungtinių Valstijų atnešė priėmimų ir pokylių tradiciją, Rolandas Paksas pagrindiniu akcentu pasirinko lengvųjų atakos orlaivių skrydį virš Vilniaus, o Dalia Grybauskaitė demonstravo santūrumą ir kuklumą.
Inauguracijų metu pagrindiniai akcentai yra prezidento priesaika Seime, inauguracinė kalba tautai ir rūmų perdavimas, bet šįkart Prezidento rūmų perdavimo ceremonijos nebus, nes pareigas eis tas pats, tik antrai kadencijai išrinktas prezidentas G. Nausėda.
G. Nausėda į inauguracijas sugrąžino pokylių tradiciją, kuri šiek tiek primena V. Adamkaus laikus, bet kukliau, nes dabartinis prezidentas rengia vieną vienintelį priėmimą Prezidentūroje, o pirmosios V. Adamkaus inauguracijos metu pokyliai vyko net keturiose vietose.
Algirdas Brazauskas į Katedrą pateko tik pro šonines duris
Pirmuoju Lietuvos prezidentu 1993 metais buvo išrinktas Algirdas Mykolas Brazauskas, kuris iš viso surinko 1,2 mln. balsų ir nugalėjo Stasį Lozoraitį. Tai didžiausią palaikymą nepriklausomos šiuolaikinės Lietuvos istorijoje pelnęs prezidentas, šių rezultatų dar niekam nepavyko permušti.
Kaip pasakoja istorikas Mindaugas Tamošaitis, tuo metu Lietuva neturėjo prezidentų inauguracijos tradicijų, nes šalis penkis dešimtmečius buvo okupuota sovietų.
„Pirmiausia reikia žiūrėti bendras aplinkybes: Lietuva buvo neseniai atkūrusi nepriklausomybę ir buvo praėjęs ilgas laikotarpis nuo 1940 metų. Faktiškai tie žmonės, kurie anuo metu gyveno, buvo jau vyresnio amžiaus ir nelabai galėjo kažką atsiminti iš inauguracijų, todėl nebuvo tradicijų“, – sako M. Tamošaitis.
Tačiau A. Brazausko inauguracija tikrai buvo įdomi, nes ja norėta sujungti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir nepriklausomos respublikos tradicijas. Iškilmės prasidėjo Gedimino kalne, kur pagoniškomis apeigomis buvo pagerbta prezidento vėliava. Po dvyliktojo varpinės dūžio dar neišskleista vėliava buvo atnešta į Arkikatedros šv. Kazimiero koplyčią. „Šia inauguracija tarsi norėta parodyti didingą mūsų praeitį, nuo 13 amžiaus, ir šokti į 20 amžiaus pabaigą. Dėl to ta vėliava buvo nešama į Gedimino kalną, ten buvo pagoniškos apeigos ir paskui vėliava nešama į Katedrą, taip parodant valstybės tąsą. Aišku, daug kas nesuprato, daug kam atrodė, kad čia nesąmonė“, – sako istorikas.
Pašventinus prezidento vėliavą pagoniškomis apeigomis Gedimino kalne, A. Brazauskas turėjo dalyvauti iškilmėse Arkikatedroje. Tačiau į ją išrinktasis prezidentas su premjeru Bronislovu Lubiu pateko tik pro šoninį įėjimą, nes landsbergistai arba vadinamosios „megztosios beretės“ buvo nepatenkinti, kad prezidentu išrinktas buvęs komunistas, todėl blokavo centrines Arkikatedros duris, o monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas nieko negalėjo padaryti.
„Įtampa visuomenėje buvo labai didelė. Lietuva buvo ne per seniausiai išsivadavusi nuo sovietų ir dabar laimi ne S. Lozoraitis, kurį aklai rėmė Vytautas Landsbergis ir kiti Sąjūdžio aktyvistai, bet laimi žmogus, kuris iš priešingos stovyklos. Tuo metu buvo didžiulis fanatizmas“, – pasakoja M. Tamošaitis.
Po iškilmių Arkikatedroje A. Brazauskas su garbės sargybos kuopos vyrais ir kita palyda Gedimino prospektu ėjo iki Seimo, kur tuo metu rezidavo šalies prezidentas, nes Prezidentūros rūmų nebuvo.
„Tokią dieną, kaip šiandien, tiesiog pasimeti. Tie jausmai, kurie užplūdo jau nuo pat ryto, 12 valandą dienos, vidurdienį dalyvaujant prezidentinės vėliavos pašventinimo ceremonijoje ir aplankius mūsų tautos ir valstybės didžiųjų žmonių palaikus, jų atminimą, kurie yra Arkikatedroje... Vieni mums yra žinomi, kiti dar nežinomi, ieškomi palaikai, bet tai yra tas turtas, tas didžiulis istorinis turtas. Mūsų tautos istorija labai plati, didelė, plati, labai turtinga. Visos mūsų tautos ir valstybės, jos valstybingumo įtvirtinimas, tie etapai, kuriuos pergyveno Lietuva, kaip valstybė, keletą šimtmečių. O šiandien mes ir vėl esame liudininkai vieno iš etapų, kada įteisinama prezidento institucija“, – kalbėdamas be lapelio 1993 metais po susitikimo su bažnyčios hierarchais Seime sakė A. Brazauskas.
„Gal ne visiems aš įtikau, gal ne visi mane supranta, gal kai kas ir nenori šito suprati, bet tai yra mūsų gyvenimo realybė, su kuria aš visuomet skaičiausi ir skaitysiuos ir pripažinsiu tų žmonių nuomonę, kuri galbūt skiriasi nuo mano nuomonės, nuo kitų žmonių, bet tolerantiškumas, visų mūsų bendras tikslas turėtų mus apjungti. Žinoma, nepadaryti mus visus vienodais, kaip kareivukus, vienodai aprengtus. Kiekvienas žmogus – tai didelis dvasinis pasaulis, savitas dvasinis pasaulis ir jį reikia visuomet suprasti. Aš stengsiuos suprasti tuos žmones. Aišku, bus nelengva, aš jau nekalbu apie mūsų ekonominę gyvenimo pusę“, – kalbėjo prisaikdintasis prezidentas.
Kas labai skiriasi nuo dabartinių laikų, kad A. Brazauskas visur nufilmuotas vienas, be antrosios pusės, nors tuo metu buvo vedęs gydytoją Juliją Brazauskienę, su kuria užaugino dvi dukras. Sutuoktinių santykiai tuo metu greičiausiai buvo jau pašliję, buvo kalbų apie nekokią žmonos sveikatą, tad ir per inauguraciją, ir vėliau užsienio vizituose A. Brazauską lydėdavo viena iš dukterų – Laima arba Audronė.
Priesaiką, kaip ir dabartiniais laikais, A. Brazauskas davė Seime Konstitucinio Teismo atstovo Juozo Žilio akivaizdoje, čia viskas vyko civilizuotai ir be ekscesų. Pirmąją kalbą prezidentas irgi pasakė Seime: ji buvo labai trumpa, o inauguracijoje daug vietos skirta tautiniais rūbais apsirengusioms choristėms, kurios atliko keletą kūrinių bei, žinoma, giedojo valstybė himną. Inauguracinis priėmimas vyko Latvių gatvėje buvusiuose svečių namuose.
Valdas Adamkus atnešė pokylių tradiciją
Ilgą laiką JAV pragyvenęs V. Adamkus pirmą kartą prezidentu tapo 1998 metais, o jo inauguracijos iškilmės buvo įspūdingos dėl priėmimų, fejerverkų ir labiau amerikiečiams nei Lietuvai įprastos pokylių gausos. Tais laikais prezidentų inauguracijos vykdavo žiemą, nes ir pats rinkimų kalendorius buvo truputį kitoks: jis pasikeitė tik vėliau, tai yra, po prezidento R. Pakso apkaltos.
Savo knygoje „Be nutylėjimų. Dienoraščiai, vertinimai, pastabos paraštėse“ V. Adamkus inauguraciją vadino „mano gyvenimo šventė“ arba „mano gyvenimo kulminacija“.
Galima sakyti, kad prezidentų inauguracijos tradicijas Lietuvoje kūrė išeivijos lietuvis Arūnas Pemkus, kuris buvo dirbęs Baltuosiuose rūmuose, kai buvo prisaikdintas anuometinis JAV prezidentas Richardas Nixonas.
„Nesikišau į inauguracijos komiteto veiklą. Mane tik informuodavo apie svarstomas idėjas ir jei jos atrodydavo priimtinos, sakydavau, kad taip ir būtų daroma. Antai man patiko siūlymas panašiai kaip Vašingtone inauguracijos pokylius rengti keturiose skirtingose vietose, kad juose galėtų dalyvauti kuo daugiau žmonių, o aš su Alma visur apsilankyčiau ir padėkočiau savo rėmėjams“, – rašė V. Adamkus.
Kaip tarė, taip ir padarė. Per pirmąją V. Adamkaus inauguraciją Vilniaus centre vyko didžiulis koncertas su fejerverkais, pokyliai vyko Sporto rūmuose, Chodkevičių rūmuose, Rotušėje ir Prezidentūroje. Į Chockevičių rūmuose vykusį pobūvį patekti buvo galima nusipirkus bilietus: toks būdas buvo pasirinktas siekiant kompensuoti bent dalį iš valstybės biudžeto inauguracijai panaudotų lėšų.
„Priėmimai buvo trijose ar keturiose vietose, daugiausia žmonių buvo Sporto rūmuose. Aš prisimenu, kad ten nuvažiavome, buvo masė žmonių, mes nesitikėjome, kad tiek bus. Paskui ten pritrūko gėrimų ir maisto, nes buvo daugiau žmonių nei tikėtasi“, – žiniasklaidai anksčiau yra pasakojusi a.a. A. Adamkienė.
A. Adamkienė tądien vilkėjo du ansamblius: Seime prezidento sutuoktinė dėvėjo pilką kostiumėlį, o vakare puošėsi mėlyna suknia ir švarkeliu bei įspūdinga sage.
„Spaudoje gausu visokių spėlionių, kaip vyks inauguracija. Neva aš dėvėsiu fraką. Esą Vilniuje parduoti ir išnuomoti visi smokingai. Moterys taip pat rengiasi priėmimams, tik paslaptingiau. Man rūpi visai kiti dalykai. Svarbiausias rūpestis – kreipimasis į tautą“, – dienoraštyje prieš pat inauguraciją rašė V. Adamkus.
Prezidentas norėjo prisiekti Katedros aikštėje prieš tautą, tačiau vis tiek buvo priverstas laikytis protokolo ir prisiekti Seime. „Aš norėjau prisiekti Katedros aikštėje, kad kuo daugiau žmonių galėtų tai stebėti. Pasirodo, negalima. Reikėtų pakeisti vieną įstatymo punktą, kuris numato, kad prezidentas prisiekia Seime. Nepavyko susitarti, kad būtų skubiai padarytos atitinkamos pataisos", – savo dienoraštyje rašė V. Adamkus.
Prezidentas per pirmąją inauguraciją pasakė dvi kalbas – vieną Seime, kitą – Katedros aikštėje. Pastarąją kalbą rašė poetas Justinas Marcinkevičius. Nuo to laiko beveik visi prezidentai sako dvi kalbas: vieną Seime, kitą – tautai.
„Buvo numatyta, kad po priesaikos Seime pasakysiu ir inauguracinę kalbą. Pasiūliau keisti šią tvarką. Kalbą norėjau sakyti ne Seimo rūmuose, o Katedros aikštėje, kad jos galėtų klausytis kiekvienas, kas panorės. Siekiau, kad ceremonija vyktų kuo demokratiškiau. Tokiu būdu siunčiau visuomenei žinią, jog būsiu atviras žmonėms, nevengsiu su jais dialogo. Tačiau ne nepradėjęs eiti prezidento pareigų susidūriau su įstatymų varžtais. Buvau įpareigotas būtinai pasakyti kalbą Seime. Nesutikau apsiriboti vien kreipimusi į parlamentarus, tad teko sakyti dvi kalbas – antrąją, kaip ir ketinau, Katedros aikštėje“, – rašė V. Adamkus.
Rolandas Paksas turėjo du prašymus inauguracijai
Prezidentą V. Adamkų rinkimuose 2003 metais nugalėjęs R. Paksas jau žinojo, kas jo laukia per inauguraciją, nes tradicijos buvo sukurtos. Tačiau šis prezidentas turėjo du prašymus – kadangi pats buvo pilotas, jis norėjo, kad inauguracijos karinį paradą papuoštų trys lengvieji kariniai orlaiviai „L-39 Albatros“ ir kad į Seimą jį lydėtų ne tik sutuoktinė Laima Paksienė, bet ir abu vaikai.
Dėl orlaivių pasirodymo virš Vilniaus kilo konfliktas su tuometiniu sostinės meru Artūru Zuoku, kuris nenorėjo duoti leidimo šiam skrydžiui, motyvuodamas žala Senamiesčiui.
„Tuometinis meras A. Zuokas nežinau, dėl kokių priežasčių, ėmė prieštarauti, sakydamas, kad tai labai pakenks Vilniaus miesto Senamiesčiui. Bet, kaip matot, dabar dažnai skraido ir tai yra įprasta“, – pasakojo tuometinės prezidento inauguracinės komisijos pirmininkė Dalia Kutraitė, sakydama, kad tai tikriausiai buvo ambicijų karas.
Galiausiai, Vilniaus meras A. Zuokas nusileido ir karinis paradas buvo papildytas trijų Karinių oro pajėgų lėktuvų ir trijų sraigtasparnių pasirodymu. Tačiau R. Paksas labai nenorėjo, kad per inauguraciją būtų rengiama daug pokylių: tuometinis prezidentas siekė, kad pokylis būtų tik vienas. Pokylis įvyko Prezidentūroje, į jį pakviesta apie 500 svečių, tarp jų buvo ir vienas pagrindinių finansinių R. Pakso rėmėjų Jurijus Borisovas, kuris šiuo metu Lietuvoje paskelbtas persona non grata.
R. Paksui per inauguraciją buvo įteiktas 2002 metais atkurtas Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine. Šie ordinai nuo to laiko teikiami visiems prezidentams. Specialiai R. Pakso inauguracijai netgi buvo parašyta daina „Tu, Lietuva“, kurią koncerte Gedimino kalno papėdėje atliko operos solistai Irena Milkevičiūtė ir Vytautas Juozapaitis. Dainos žodžiuose buvo minimi „karo pabūklai“ ir „lašas kraujo iš arterijų“, tad dramatizmo neišvengta.
Per R. Pakso inauguraciją būta ir skandalų. Kai Arkikatedroje buvo aukojamos šv. Mišios, už Paksų šeimos, šalia A. Adamkienės sėdėjo skandalingoji gruzinų kilmės aiškiaregė Lena Lolišvili. D. Kutraitė sako, kad iš tiesų nebuvo jokio plano šios aiškiaregės pasodinti prie svarbiausių asmenų. Pašnekovė laikosi nuomonės, kad tai buvo planuota ataka prieš pareigas eiti pradėjusį prezidentą.
„Kaip inauguracinės komisijos pirmininkė aš tikrai žinojau, kad kairėje pusėje gali sėdėti tik buvęs ir naujasis prezidentai bei kiti aukšti pareigūnai, atrodo, Konstitucinio Teismo pirmininkai. Ten negalėjo sėdėti nei būsimi komandos nariai, nei prezidento mama ar tėvas – niekas. Visi šie asmenys gavo vietas dešinėje altoriaus pusėje. Kai aš atėjau iš Seimo į Katedrą, atsisėdau dešinėje pusėje ir į mane susmigo akys: sako, pažiūrėk, kas atsitiko. Pasirodo, kažkas iš bažnyčios gilumos atvedė Lenočką ir pasodino už prezidentienės. Kameros buvo jau įjungtos, žmonės susirinkę. Aš ilgai laužiau galvą, ką daryti: ar prieiti ir pasakyti? Po to, aš klausiau, Lenočka, kaip čia buvo, kaip jūs ten atsisėdote? Ji pasakė, kad iš bažnyčios gilumos priėjo prie jos moteris, kurios ji nepažįsta, paklausė, ar ji yra tokia ir tokia, bei pakvietė persėsti: sako, taigi jūs pažįstate prezidentą ir prezidentienę, turite kitur sėdėti. Ji lyg ir pasispyriojo, bet nukeliavo į priekį. Šitas dalykas man įstrigs visam gyvenimui, nes tai buvo suorganizuotas negražus dalykas, nuo kurio prasidėjo praktiškai visi prezidento R. Pakso nemalonumai“, – pamena D. Kutraitė.
Nemalonumai R. Paksą ištiko jau 2004 metais, bet tik dėl to, kad institucijos nustatė, jog tuometinis šalies vadovas veikė ne šalies interesų vardan. Konstitucinis Teismas R. Paksą pripažino sulaužius priesaiką ir šiurkščiai pažeidus Konstituciją, nes šalies vadovas už finansinę paramą suteikė Lietuvos pilietybę J. Borisovui, taip pat leido jam suprasti, kad teisėsaugos institucijos jo atžvilgiu vykdo tyrimą, bei siekė paveikti privačios įmonės „Žemaitijos keliai“ sprendimus savo artimų žmonių naudai. R. Paksas buvo atstatydintas iš prezidento pareigų apkaltos proceso tvarka, todėl šalyje surengti nauji prezidento rinkimai.
Antrąkart Adamkui susipynė liežuvis
Antroji prezidento V. Adamkaus inauguracija 2004 metais buvo kur kas kuklesnė už pirmąją, nes Lietuvoje neseniai buvo praūžęs apkaltos skandalas, iš posto pašalintas R. Paksas. Ir pats V. Adamkus rašė, kad esant tokiam šalies susipriešinimui švęsti netinka.
„Antrąją kadenciją pradėjau kitaip nei pirmąją – nusprendėme nerengti inauguracijos pokylio politikos, visuomenės, kultūros atstovams. Tai buvo neįprasta. Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentas A. Brazauskas taip pat kvietė svečius į inauguracijos pokylį, ką jau kalbėti apie itin prabangią R. Pakso surengtą puotą. Tačiau po apkaltos, žmonių susipriešinimo reikėjo kitokių tradicijų, nebuvo galima suteikti jokio preteksto tapatinti prezidento instituciją su visuomenės elitu“, – prisiminimų knygoje „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ rašė V. Adamkus.
Dabar inauguracijos iškilmės vyko liepos mėnesį, nes rinkimų kalendorius buvo pasikeitęs. Tai lėmė, kad prie Katedros surinko nemažai žmonių, norėjusių pasveikinti naujai išrinktą prezidentą. Beje, Seime sakydamas priesaiką V. Adamkus padarė klaidą: vietoje žemių vientisumo, pasakė saugosiąs žmonių vientisumą. Šį nutikimą prezidentas irgi aprašo knygoje.
„Užuot pasakęs, kad saugosiu Lietuvos žemių vientisumą, staiga ištariu: „Saugosiu Lietuvos žmonių vientisumą“. Iškart susigriebiau apsirikęs, bet žaibiškai apsisprendžiau nepertraukti skaitymo ir nepasitaisyti. Tęsiau toliau, nors nerimavau, kad šį apsirikimą gali būti mėginama išpūsti, net kalbėti, kad priesaika negalioja. Konstitucinio Teismo pirmininkas manęs nestabdė, vadinasi, neįvertino mano liežuvio susipynimo kaip taisytinos klaidos“, - rašė V. Adamkus.
Antrosios inauguracijos metu prie Arkikatedros buvo surengtas koncertas visuomenei, vakare artimiausi bičiuliai ir rinkimų štabo būrelis – iš viso 29 žmonės – buvo pakviesti į „Stiklių“ restoraną.
Dalia Grybauskaitės inauguracijos pasižymėjo minimalizmu
D. Grybauskaitė į prezidentės pareigas pirmai kadencijai buvo išrinkta 2009 metais. Kadangi tai buvo finansinės krizės laikas, ji atsisakė visų priėmimų ir inauguracijos iškilmės buvo labai kuklios, o koncerte Simono Daukanto aikštėje atlikėjai pasirodė nemokamai.
„Tai buvo taupymo metai: tai atsispindėjo ir jos inauguracijoje, atsisakyta visokių priėmimų, buvo tik koncertas tautai ir tame koncerte muzikantai grojo nemokamai. Iš principo inauguracijoje turi būti keli svarbūs akcentai: priesaika Seime, kalba tautai ir rūmų perdavimo ceremonija. Tada pirmąkart ji perėmė rūmus iš prezidento V. Adamkaus“, – prisiminė inauguracijos komisijos sudėtyje abu kartus dirbęs D. Grybauskaitės patarėjas Liudas Zakarevičius.
Iš esmės D. Grybauskaitė abu kartus per inauguraciją atliko tai, kas privaloma arba atitiko susiklosčiusias tradicijas: prisiekė Seime, pasakė kalbą, dalyvavo šv. Mišiose Arkikatedroje, Simono Daukanto aikštėje surengė nemokamą koncertą, bendravo su visuomene, bet abu kartus nerengė priėmimų ar pokylių, o 2014 metais atsisakė net ir kariuomenės parado.
Paprastumas ir minimalizmas apskritai buvo būdingas D. Grybauskaitei: pavyzdžiui, per antrąją inauguraciją 2014 metais D. Grybauskaitė koncerto metu sveikino susirinkusius, bet primygtinai prašė žmonių nesistoti.
Pirmosios inauguracijos metu D. Grybauskaitė vilkėjo tamsiai mėlyną suknelę ir priderintą švarkelį, kuris puikiai derėjo su Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine, užkabinama prezidentui Seime iškart po priesaikos. Antrosios inauguracijos metu prezidentė liko ištikima mylimai tamsiai mėlynai spalvai, tik kostiumėlis buvo kiek vaiskesnės mėlynos spalvos.
Gitanas Nausėda sugrąžino pokylio tradiciją
Po D. Grybauskaitės minimalizmo, G. Nausėda sugrįžo prie pokylių rengimo prezidento inauguracijos proga, tačiau visais kitais aspektais išlaikė panašias tradicijas.
Laimėjęs prezidento rinkimus 2019 metais G. Nausėda prisiekė Seime, kaip kad įprasta nuo V. Adamkaus laikų, pasakė dvi kalbas – vieną Seime, vieną tautai, dalyvavo mišiose Katedroje ir paskui perėmė Prezidento rūmus iš D. Grybauskaitės, surengė koncertą Simono Daukanto aikštėje ir priėmimą Prezidentūroje, į kurį buvo pakviesta apie 2000 svečių.
Tiesa, jis padarė ir vieną kitokį žingsnį bei padėjo gėlių prie patriarcho Jono Basanavičiaus paminklo. Paprastai išrinktieji prezidentai gėles deda dažniausiai prie Mindaugo paminklo.
Savo inauguracinėje kalboje 2019 metais G. Nausėda minėjo, kad negali būti dviejų, trijų ar penkių Lietuvą, yra tik viena Lietuva, kuri apima visą tautą. Šis leitmotyvas kartojosi kartojosi kitose G. Nausėdos kalbose per visą jo kadenciją ir beveik žodis žodin buvo atkartota paskutiniajame metiniame prezidento pranešime.
Panašiai prezidento inauguracija vyks ir 2024 metais: iš pradžių Seimo Kovo 11-osios salėje Konstitucinio Teismo pirmininko akivaizdoje G. Nausėda prisieks tautai bei kartu su Konstitucinio Teismo pirmininku pasirašys priesaikos aktą.
Priesaika skamba šitaip: „Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, gerbti ir vykdyti įstatymus, saugoti Lietuvos žemių vientisumą; prisiekiu sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!“ Priesaiką galima sakyti ir be paskutiniojo sakinio, bet iki šiol visi prezidentai jį sakydavo.
Tuomet viskas persikels į Katedrą, kur vyks šv. Mišios, Katedros aikštėje prezidento lauks ginkluotųjų pajėgų vėliavų ir būrių rikiuotė. Iškart po to G. Nausėda su žmona Diana Nausėdiene eis į Simono Daukanto aikštę, kur juos pasitiks regionų, miestų ir miestelių vėliavos. Virš prezidentūros bus iškelta nauja prezidento vėliava, o prezidentas kreipsis į gyventojus. Prezidentūroje, kaip ir visuomet, Vyriausybė grąžins prezidentui įgaliojimus, o vakare Prezidentūros kiemelyje numatytas priėmimas, į kurį pakviesta apie 2000 svečių.
Favorites · 19 val. ·
Reziumuosiu Premjerės pasisakymus posėdžių salėje. Tai Šimonytė apie jos buvusios ministrės Navickienės neskaidrius ryšius, neaišku kaip gyvenamus namus ir neaišku kaip pastatytus įmonių biurus praktiškai nieko negali pasakyti. Nepažįsta tų draugų ir iš esmės net nevadovauja koalicijai, kuriai vadovauja. Užtat gerai žino, koks blogas Remigijus Žemaitaitis.
Jei kažkada koalicijos sutarties preambulėje Šimonytė žadėjo aukštus moralinius standartus ir prioritetą jiems.... baikit, ten buvo miražas, kurį pasirašant visi matė kitą miražą Šimonytės formos ir pavidalo.
Žodžiu, jei kotletukai pas Narkevičių buvo labai baisu, tai Navickienės skrydžiai, įmonių turto kilmė ir visi tie ryšiai su daug kartų teistais ir keliančiais grėsmes nacionaliniam saugumui - koalicinės veiklos etalonas, skaidrumo pavyzdys, kuris Premjerei jokių moralinių klausimų nekelia.
