Vaikiška knygelė asmeninėmis autorės lėšomis prieš pat Motinos dieną išleista 99 vienetų tiražu, dedikuota proanūkiams: „Skiriu proanūkiams Felix ir Linus bei visiems vaikučiams, mėgstantiems pasakėles prieš miegelį“.
Eiliuotas pasakojamasis kūrinys lengvai skaitomas ir įtraukia mažąjį skaitytoją. Knygelės turinys žaismingai paprastas: mažylio jau laukia miegelis, bet dar tiesiasi rankutės žaidimams. Į prasidedančią kelionę – „linksmų draugų šėlionę“ – pajuda „Sapnų traukinukas“, į kurį skuba maži ir dideli keleiviai: šešios katės, pelytės, ruda meška, ežio šeimyna, briedis su voverytėmis ant ragų, gaidys, voras, apuokas.
Pagal profesiją D.Lingienė – planuotoja ekonomistė. Didžiąją gyvenimo dalį ji dirbo buhaltere. Pasiteiravus autorės, kaip kilo mintis išleisti knygelę, ji atviravo: „Po eilinės gydytojų apžiūros užsukau į Kauno „Megoje“ esančią optiką įsigyti akinių. Kol jų laukiau, stebėjau alėjomis važinėjantį traukinuką: suka ratus, grįžta į pagrindinę stotelę, ir vėl pirmyn. Dirba. Gal ir laimingas, bet „pririštas“. Traukinukas turi lėkti tūtuodamas, tai aš jį ir išleidau į kelionę. Suprantu, kad niekas neatsiranda savaime, bet iki galo pati nesuvokiu, kaip gimė ši knygutė. Pagrindinis veikėjas – traukinukas, o visi kiti prie kelionės draugų prisijungė savaime. Džiaugiuosi, kad knygelė turi išliekamąją vertę, svajoju, kad mano proanūkiai mokysis lietuvių kalbos ir visą gyvenimą žinos, kas yra tos knygutės autorė.“
D.Lingienė iki šiol daug skaito, sprendžia kryžiažodžius, prenumeruoja spaudą. Galima nuspėti, kad įprotis daug skaityti buvo šios poemos mažiesiems pamatas.
„Jei prisimintume kolūkio laikus, būdavo, nulipu nuo motociklo leisgyvė, bet vis tiek imu į rankas knygą. Niekada neužmiegu ko nors nepaskaičiusi. Daug skaitau ir visada atrandu labai gerų, gražių sakinių ar minčių. Labai sveika pramankštinti galvą sprendžiant kryžiažodžius, kitaip gi sustabarėčiau“, – šypsojosi Danguolė.
D.Lingienė eiles rašė naktimis. „Turiu būti ten, pasinėrusi į kūrybos pasaulį, ne čia. Galvoje sukasi kokios nors vaizdingos mintys, keliuosi ir skubu prie rašomojo stalo. Šviesos negaliu įjungti, nes gi mano augintiniai – labradoras Ramzis ir siamo katinas Kasparas – pabus, galvodami, kad jau laikas prašyti pusryčių. Tų lapelių daug prirašiau – dvi užrašų knygutes pripildžiau. Reikėjo viską sujungti į visumą. Naktis – ideali terpė geroms mintims, tik jos turi savybę greitai pasprukti“, – šypsojosi knygelės autorė.
Tai pirmoji D.Lingienės išleista knygelė: „Čia sudėjau visą savo meilę – ir eilės rašytos iš širdies, ir mano surastas dailininkas Kęstutis Pabijutas piešė „pagaudamas“ ir viską išjausdamas. Kaip gražiai dailininko pavaizduotos pelytės, baltutėlėm nosinytėm valančios traukinio ratus, voverytės, besilaikančios už briedžio ragų, ežių šeimynėlės pastangos keliauti, o ir kitos scenos preciziškai išdailintos.“
Knygos autorė nepasislėpė po kokiu nors neatpažįstamu slapyvardžiu, tačiau pasivadino savaip – Dangė Lingė. Pasiteiravus, kodėl kilo toks sumanymas, pašnekovė nusijuokė: „O kodėl tiek nugyvenusi negaliu ir aš taip madingai pasivadinti? Yra Vapsvė, Bunkė, Zvonkė, tai kuo aš prastesnė? Tegul būna ir Lingė. Seku koja kojon su naujovėmis, tad ir pasivadinau trumpa pavarde. Be to, leidyklos direktorė pritarė – sakė, kad labai gerai skamba.“
Proanūkiams ir bibliotekoms
Danguolės dukra, medikė Aušrė paėmė 20 knygelių – darbe jas išdalijo kolegėms, kurios turi mažų vaikų. „Dažnai gydausi Respublikinėje Kauno ligoninėje, todėl daugumai autorė bus pažįstama“, – neslėpė D.Lingienė.D.Lingienės anūkė Eglė Jehrbo gyvena Danijoje.
„Užaugau su močiutės pasakomis ir dainomis, todėl jos knyga proanūkiams yra pati didžiausia dovana. Tai – pasaka visomis prasmėmis“, – teigė Eglė, atsiuntusi nuotrauką, kurioje Felix Jurgis (kuris, beje, nešioja proprosenelio Jurgio Piliponio vardą) ir Linus Baxter skaito močiutės knygelę.
Pasibaigus karantinui, autorė ketina padovanoti knygelių Anykščių ir Kavarsko bibliotekoms, Kavarsko pagrindinei mokyklai-daugiafunkciam centrui ir vaikų darželiui. „Jau labai daug išdalinau artimiesiems, draugams ir pažįstamiems. Keliolika knygučių jau nusipirko – vis paskambina man ir ne po vieną užsisako. Jei ne šitas COVID-19, ši knygelė, tikriausiai, būtų atsidūrusi prekyboje, o jos tiražas – kartojamas“, – pasakojo Danguolė.
Tai pirmoji, tačiau ne paskutinė ūkininkės knygelė. D.Lingienė atviravo, kad turi prisirašiusi daug ko, o dailininkas K.Pabijutas jau yra pažadėjęs iliustruoti ir antrą knygelę, kuri kol kas tik planuose: „Visokios mintys lenda į galvą, prašosi užrašomos, bet aš laikau jas suspaudusi ir nepaleidžiu.
Mintims duosiu laisvę tik pasibaigus darbymečiui braškyne. Jei tik paleisiu mintį, čia pat bus ir žodis, reikės pinigų. Gali būti, kad išeis antras leidimas ir „Sapnų traukinukas“ išvyks jau kaip „Pagalbos traukinukas“, bet dar reikia palūkėti ir rasti rėmėją“, – planais dalijosi moteris.Dviejų berniukų promočiutė nemėgsta klausimo apie amžių.
„Savo amžiumi nesigiriu ir jo nesureikšminu. Jei reikia kur nors užrašyti duomenis, pateikiu ne asmens, o savo ūkio kodą. Reikia žiūrėti, kas to žmogaus širdyje, koks jo mąstymas, o ne dejuoti: „oi, kiek man metų ir kam čia jau bedirbti“. Man ligų tris kartus daugiau nei dešimčių metų, bet nedejuoju. Visas ligas reikia prisijaukinti ir toliau gyventi visavertį gyvenimą“, – optimistiškai į gyvenimą žvelgia garbaus amžiaus moteris.
Šiųmečiai daigai džiugina
Nors tai pirmas pavasaris, kai D.Lingienė dėl sveikatos problemų nebeina atlikti fizinio darbo į specializuotą braškyną, ji nė dienos nepaleidžia verslo vairo. Iki šiol ji sėkmingai vadovauja braškyne dirbantiems žmonėms, priima užsakymus, planuoja, investuoja, rengia informacines skrajutes.
„Viena viską planuoju: koks bus daigynas, kokias naujas veisles auginsiu… Labiausiai gaila dėl karantino neįvykusių parodų, ypač tarptautinės „Ką pasėsi…“, bet daigų pirkėjai nuolat atvyksta į namus, tad su darbininkėmis vos spėjame suktis“, – atviravo Danguolė, skubėdama atsakyti skambinantiems užsakovams.
Maždaug 3 ha braškyne auginama apie 30 veislių braškių. Kasmet ūkininkė pasodina 20–25 tūkst. grynaveislių motininių braškių, kurių daigus, skirtus parduoti, ima tik vienerius metus, nes tokie daigai vertingiausi.
Antrų ir kitų metų braškės veda uogas, o jų daigai sunaikinami.„Turime daugelio mėgstamų ir nepamirštų veislių „Venta“, „Senga Sengana“, „Polka“, „Elsanta“, bet norisi ir naujovių, tad įsigijome „Elly“, „Jive“, „Corry“, „Magnus“, „Allegro“. Auginame vieną bevardę veislę su labai gerais duomenimis – FF1503“, – pasakojo D.Lingienė.
Ūkininkės teigimu, ankstyvą pavasarį braškynas vertė nerimauti. Daigelių šaknys lindo gilyn, storėjo kakleliai, bet menki lapeliai ilgai buvo prilipę prie dirvos, visai neaugo lapkočiai. Dabar gavę pakankamai drėgmės augalai atsigavo, nors dėl šaltų orų, ypač dėl naktinių šalnų, nenoriai krauna žiedpumpurius. Vis dėlto jau dabar matyti, kad derlius, nors ir vėluos, bus neblogas. „Šiemet kaip niekada anksčiau daigai yra labai kokybiški: tvirtos šaknys, stori kakleliai, tanki lapija“, – džiaugėsi ūkininkė.
Šiandien, prabėgus 30 metų nuo ūkininkavimo pradžios, D.Lingienės veislynas yra žinomas visoje Lietuvoje.
„Mokiausi iš klaidų, nes viską išbandžiau pati, tad ir pirkėjui galiu patarti, kaip derinti veisles, paaiškinti, kaip vienos ar kitos veislės daigai dera, koks uogų skonis, kokios žemės bei priežiūros reikia ir taip toliau. Mes daigus parduodame iš žemės į žemę. Tokie augalai atspariausi ligoms ir gamtos sąlygoms. Mūsų pirkėjai keliauja iš kartos į kartą: pirko tėvai, dabar užsisako vaikai ir anūkai. Sako: „Gerai prigijo, gausiai dera“, tai – didelis mūsų darbo įvertinimas“, – džiaugėsi ūkininkė.
Suvaržė darbą
Sezono metu D.Lingienės braškyne dirba iki 12 žmonių. Šį pavasarį darbus gerokai suvaržė karantinas. „Išvykų ir parodų, kur paprastai važiuodavome ir parduodavome daugybę daigų– nėra. Stengiamės laikytis karantino reikalavimų. Šiandien mūsų braškių lauke dirba ne daugiau nei 5 moterys, kad būtų išlaikomi atstumai.
Tekantis vanduo, muilas, dezinfekcijos priemonės – viskuo pasirūpinta. Į sandėliuką, kur laikau daigus, neįleidžiu nė vieno pirkėjo, kad aplinka išliktų švari, be užkrato. Daigus pakuojame tik į savo pakuotes, svetimų dėžučių neleidžiame net į kiemą įsinešti. Esame pasirengę ir būsimam derliui – turime įsigiję pakankamai vienkartinių pirštinių ir kaukių“, – kalbėjo ūkininkė.
Pati ūkininkė taip pat labai saugosi. „Be manęs nebus ir braškyno, kuris yra visas mano gyvenimas. O ką, man rūteles pinti?“ – šypsodamasi klausė aktyvi ūkininkė. Jau dabar aišku, kad dalis puikiausių daigų, skirtų išvežti į parodas ir muges, šiemet liks neparduoti.
„Ankstesniais metais taip pat likdavo daigų, tad viską sufrezuodavome. Pernai pabandžiau likusius daigus susodinti birželio viduryje, nes tada gausiai palijo. Rezultatas puikus – šiemet tie kerai ruošiasi gausiai žydėti. Įsitikinau, kad braškėms sodinti neturėtų būti nustatytas laikas – jas galima sodinti kada panorėjus ir esant galimybėms. Numatytą gabalą lauko, apsėto javais, jau suarėme. Javai bus žalioji trąša. Po 2–3 savaičių, sulaukę tinkamų orų, ten susodinsime dalį likusių daigų. Kitais metais skinsime, tikimės, neblogą derlių“, – pasakojo sumani ūkininkė.
D. Lingienė pabrėžė, kad braškių krūmelių, kurie buvo susodinti daigais vėlyvą pavasarį, derlius kitais metais bus žymiai geresnis nei susodintų rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. „Suprantama, kad prieš sodinant birželio ar net liepos mėnesį, reikia sumažinti lapų skaičių, nuskinti visas užsimezgusias uogas ir žiedelius, patrumpinti šaknis. Daigas turi būti sodinamas, kaip mes sakome, „ant pirštų galų“, tiesiomis šaknimis“, – patarimų negailėjo patyrusi braškių augintoja.
