Atėjęs į valdžią Baltarusijoje 1994 metais, Aleksandras Lukašenka „socialinį stabilumą“ padarė vizitine savo režimo kortele. Nuo 1996 metų, kai išryškėjo ir pradėjo gilėti autoritarinės valdymo tendencijos, jis šalies visuomenei pasiūlė labai paprastą sandorį – sąlyginę buities gerovę mainais už laisvės suvaržymą, demokratinių procedūrų naikinimą bei neribotą savo valdžios stiprinimą.
Dauguma Baltarusijos gyventojų priėmė šias sąlygas ir tai leidžia A. Lukašenkai jau beveik septyniolika metų būti vienvaldžiu šalies lyderiu – Baltarusijos šeimininku arba, pagal kitus vertinimus, paskutiniuoju Europos diktatoriumi.
Sistema kurį laiką veikė – naudodamasis dalies visuomenės nostalgija sovietmečiui („suredaguotos“ sovietinės Baltarusijos simbolikos grąžinimas), baugindamas laukiniu kapitalizmu (panaudodamas praeito amžiaus dešimtojo dešimtmečio Rusijos pavyzdį) ir Vakarų sąmokslu A. Lukašenka siūlė paprastą „taurelės ir spirgučio“ (brus. čarka i škvarka) principu paremtą stabilumą: sotūs piliečiai nebando lįsti į politiką. Visi, kas nepriimdavo tokių sąlygų, buvo baudžiami.
Lukašenkos pasiūlyta sistema buvo patraukli, ypač inertiškai posovietinei visuomenei. Nemaža jos dalis, ypač vyresnio amžiaus, buvo įpratę, kad valstybė reguliuoja beveik visas jų gyvenimo sritis, ji yra tas „aukščiausias absoliutas“, kuris viską „žino geriau“. Iš kitos pusės, šis „aukščiausias absoliutas“ mechaniškai rūpinosi žmonėmis ir garantavo jiems tam tikrą pragyvenimo minimumą (o kai kuriuos išaukštindavo ir leisdavo priartėti prie savęs, kūrė vadinamosios nomenklatūros sluoksnį). Nėra paslaptis, kad tarp paprastų žmonių A. Lukašenkos sistemos gerbėjų galima buvo atrasti ne tik pačioje Baltarusijoje, bet ir Rusijoje, Ukrainoje ar net Lietuvoje.
„Socialinio stabilumo“ sistema buvo paremta Baltarusijos „ekonominio stebuklo“ (liaudiškai lukonomikos) mitu. Seniai buvo kalbama, kad Baltarusijos ekonomika iš esmės yra neveiksni, tačiau gana sėkmingai veikė, gaudama stiprų palaikymą iš Rusijos, o kartais ir iš Vakarų (per 2008–2010 metų santykių su Vakarais atšilimą). A. Lukašenka sugebėdavo gauti ekonominės naudos sumaniai dalydamas pažadus tiek Rusijai, tiek Vakarams, tačiau jų dažniausiai nevykdė.
Baltarusijos „ekonominio stebuklo“ žlugimas prasidėjo šiais metais. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad tai vyksta dar valdant A. Lukašenkai. Anksčiau prognozavau, kad ekonominiai sunkumai gali atsirasti pasibaigus jo valdymo erai ir į valdžią atėjus galbūt opozicinių jėgų atstovams ir prasidėjus būtinoms ekonominėms reformoms.
Tokiu atveju, pablogėjus žmonių materialinei gerovei, naujos valdžios oponentai galėtų priekaištauti, kad būtent demokratinės jėgos sužlugdė Baltarusijos ekonomiką. Finansinės problemos galėtų būti naudojamos visoms demokratinėms ir liberalioms idėjoms diskredituoti (iš dalies tokia yra Rusijos patirtis). Tačiau galima tikėtis, kad dabar to nebus. Panašu, kad už žlugusį „Baltarusijos ekonominį stebuklą“ teks atsakyti pačiam A. Lukašenkai.
Šiandien Baltarusijoje sunku įsigyti valiutos (paprasti žmonės, bijodami baltarusiško rublio žlugimo, supirko visas jos atsargas), auga maisto ir kuro kainos. Kai kurie ekspertai tvirtina, kad iki šalies ekonomikos žlugimo ir chaoso liko tik vienas žingsnis. Minskas siekia gauti bent 3 mlrd. dolerių kreditą (anksčiau A. Lukašenka teigė, kad Rusijos prezidentas D. Medvedevas pažadėjo suteikti 6 mlrd. dolerių kreditą), kurį galėtų suteikti Rusija ar Eurazijos ekonominė sąjunga (EurAzES). Tačiau Maskva jau atsisakė suteikti Baltarusijai atitinkamą sumą (apie galimas šio atsisakymo priežastis dar kalbėsime), tiksliau pasiūlė gerokai mažesnį, 0,5 mlrd. dolerių kreditą. Gali būti, kad Minskas nieko negaus ir iš EurAzES, kurioje dominuoja Maskva.
Baltarusijai 3 mlrd. dolerių kreditas reikalingas ekonominei situacijai stabilizuoti, tačiau teko nemažai skaityti, kad tokia suma pagerintų esamą situaciją tik kelis mėnesius. Kitaip sakant, ekspertai prognozuoja, kad kreditas bus tiesiog pravalgytas. Be to, nežinia, ar tokia suma gali išgelbėti Baltarusiją.
Buvusio Baltarusijos ministro pirmininko, dabar aktyvaus opozicinių jėgų veikėjo Michailo Čigirio teigimu, siekiant palaikyti egzistuojantį ekonominį modelį Minskui kiekvienais metais reikia 6–8 mlrd. dolerių. Prašomas kreditas – tik pusė reikiamos sumos.
Ekonominiai sunkumai sparčiau nei opozicinių jėgų pastangos gali priversti braškėti A. Lukašenkos režimą. M. Čigiris pabrėžia, kad situacija Baltarusijoje yra labai sudėtinga, nes šalis visą laiką gyveno iš išmaldos. „Tai, kas vyksta šiandien, yra pavojinga pačiam A. Lukašenkai. Jo pagrindinė palaikymo grupė – pensininkai, vyresnio amžiaus žmonės. Būtent jų gerovė dabar kenčia labiausiai“, – gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusioje konferencijoje sakė M. Čigiris.
Suprantama, kad Baltarusijos režimas bandys bet kokia kaina stabilizuoti ekonominę situaciją. Siekdamas gauti reikalingą sumą, Minskas gali parduoti stambias valstybės įmones. Faktiškai tai yra vienintelis kelias, kurio Minskui gali tekti griebtis nedelsiant, jeigu nebus gautas kreditas iš EurAaEs, arba kiek vėliau, jei kreditas bus gautas, bet pravalgytas. Tarp realiausių pirkėjų minima Rusija, kuri tokiu būdu tik padidintų savo įtaką kaimyninėje šalyje. Galbūt būtent dėl šios priežasties Maskva ir neskuba kredituoti žlungančios Baltarusijos ekonomikos.
Sunku pasakyti, ar 2011-ieji taps paskutiniais A. Lukašenkos režimui. Tai, kas dabar vyksta Baltarusijoje (ypač žiaurus opozicinių jėgų persekiojimas, ekonominis nestabilumas, maksimalus valstybinės propagandos aktyvumas), gali byloti apie artėjančią režimo agoniją.
Šiuo atveju nerimą keliančiu ženklu paskutiniam Europos diktatoriui turėtų tapti ir šiųmetinės arabų pasaulio revoliucijos, kurios primena, kad nė vienas ilgametis režimas ir šalies lyderis nėra amžini, o žmonės gali bandyti paimti likimą į savo rankas net tada, kai niekas to pernelyg nesitiki. Iš kitos pusės, kaip jau minėtoje konferencijoje Vilniuje sakė Baltarusijos žurnalistų asociacijos pirmininkė Žana Litvina, cituodama kito savo kolegos žodžius: „Baltarusija – tokia šalis, kurioje visą laiką atrodo, kad tuoj tuoj kažkas įvyks, bet taip vis ir neįvyksta“.
Teoriškai, jei bus gauta reikalinga pinigų suma, A. Lukašenkos režimui gali pavykti kelis mėnesius ar net metus daugiau ar mažiau stabilizuoti finansinę padėtį šalyje, tačiau palikus esamą ekonomikos modelį, krizė anksčiau ar vėliau grįš. Baltarusijos realijos leidžia teigti, kad būtent braškanti ekonomika, o ne vertybiniai laisvės ir demokratijos siekiai gali paskatinti permainas Baltarusijos gyvenime ir sužlugdyti autoritarinį režimą. Netekę „stikliuko ir spirgučio“, žmonės dažniausiai susimąsto apie permainų būtinybę.
Viktor Denisenko
