Šiandien Šiaulių dramos teatro aktorius, fotomenininkas, žiūrovų numylėtinis ir tiesiog geras žmogus Juozas Bindokas švenčia 60-ąjį jubiliejų. „Branda išgrynino gyvenimo vertybes“, — sako Juozas.
Laikas
Laiko pasikalbėti Juozas rado tik pirmadienį, kai teatre aktoriams išeiginė. Kitomis dienomis — nesibaigiantis darbų ir pareigų krioklys, neleidžiantis nei senti, nei uždumblėti.
Juozą retai pamatysi neskubantį. Neskubėdavo jis tik tada, kai prieš gerą dešimtmetį su žmona Daivute abu vesdavo savo vaikus į darželį. Visada tik kartu, ir — neskubėdami.
Juozas nepamiršta padėkoti likimui, kad jų šeimai teko išsikraustyti iš savininkams sugrąžinto buto viename iš prestižinių bulvaro namų.
Jie susikūrė nuosavus namus ir turi galimybę susėsti prie vieno didelio stalo, nusiskinti savo darže česnakinių svogūnų laiškų, džiaugtis darželių gėlėmis, matyti laisvai bėgiojančius šuniukus. Taip jų ir neišdrįso pririšti grandine prie būdos. Jei laisvė — tai visiems šių namų gyventojams.
„Žmoguje turi būti minčių kultūra. Mintys jau yra darbų pradžia. Karai ir nusikaltimai juk irgi pirmiausia gimė mintyse ir tik tada materializavosi. Stengiuosi, kad mintis būtų švari. Mintys — valkatos, jos klajoja. O jeigu ką nors pagalvojai, pergalvok ir pasitaisyk“, — susimąsto Juozas.
Grimas
Juozas parodo nuotrauką, darytą praėjusį penktadienį, kai jis po filmavimosi vokiečių kuriamame filme „Kartos“ paprašė nenuvalyti grimo. Iš Rumšiškių, kur vyko filmavimas, į Šiaulius už savo automobilio vairo jis grįžo su raukšlėmis išvagoto, barzda apžėlusio žmogaus veidu. Vokiečių filme apie II pasaulinį karą jis vaidina ukrainietį, kuris dar matęs ir I pasaulinio karo baisumus.
Veidas su grimu — lyg užbėgęs dar dvidešimt, trisdešimt metų į ateitį Juozo laikas. O koks buvo laikas vakar?
Akimirkos galia
„Aš savo gyvenime išmokau vertinti akimirką. Akimirka daug ką gali nulemti“, — įsitikinęs Juozas.
Jo gyvenime lemtingų akimirkų būta ne vienos. Po gastrolių Kuršėnuose skubėjo su zaporožiečiu pas mamą į Lazdijus. Žiema. Įkypai snigo. Aplenkė moskvičius. Netoli Šiaulių Juozui akyse pradėjo suktis galiniai moskvičiaus žibintai, lyg sniego miražas. Juozo akyse mašina vertėsi. Juozas pirmasis pribėgo prie avariją patyrusios mašinos.
Ištisinis garso signalas: vairuotojo ranka jį užspaudusi, pažirę stiklai. Kraujas. Negyvas dviejų vaikų tėvas iš Kužių (vėliau sužinojo). Tik akimirka kelyje. Tarp gyvybės ir mirties.
„Ar galėjau ką nors pakeisti? Nieko. Akimirka galingesnė už viską. Akimirka dar čia ir akimirka — jau už gyvenimo ribos. Suvokiau nuo to laiko akimirkos galią, nes likimas leido man ją pamatyti. Vertinkim akimirkas, nes būtent jos keičia gyvenimą iš esmės. Visas gyvenimas yra akimirkų rinkinys“, — patirtimi dalijasi Juozas.
Laimė gyventi
„Tokia laimė yra gyventi! Turiu rankas, akis, sukramtau obuolį, galiu pastovėti žemyn galva net ir scenoje. Kaip galėčiau būti nelaimingas? Gėda būtų“, — sako Juozas.
Sekmadienį Juozas dalyvavo pažįstamo fotografo laidotuvėse Raudondvaryje. Velionis gyveno sveikai, nerūkė, negėrė, valgė tik savo paties sugautą žuvį.
„Stovėjau prie kapo ir galvojau, visi, kurie čia stovime, būsime užkasti. Tai tik laiko klausimas, kada. Aš nebijau kalbėti apie mirtį. Mirtis neišvengiama. Net ir sveikuoliams. Galvojau, kad ir palaimintasis popiežius Jonas Paulius II negyveno ilgiau, nei mano mama, paprasta moteris“, — pasakojo Juozas.
Nusistebiu, apie mirtį kalbėti sulaukus vos 60-ies?
„Laikas visada. Net ir vaikai turi žinoti, kad kitokios lemties žmogus neturės“, — mano Juozas.
Žvakės paslaptis
Juozas savo mamos ir žmonos Daivos tėvo mirtį matė iki paskutinio atodūsio. Abu kartus teko pajusti žvakės galią prie merdinčiojo lovos. „Mistika, bet aš ją mačiau. Tai man taip giliai, į visą mane įsirėžė“, — pasakojo Juozas.
Pirmąkart — prie išeinančios mamos lovos. Lėkė į Lazdijus vienintelis jos vaikas, kai pranešė, kad mama išeina. Suspėjo. Išėjo gydytoja, kaimynai. Liko vienas su merdinčia mama. Mintis uždegti žvakę Juozo nepaleido. Po žvakės uždegimo buvo tik trys mamos atodūsiai.
Lygiai taip pat buvo su Daivos tėvu. Trys akimirkos po žvakės uždegimo - ir nebūtis.
„Nesuprantu žvakės reikšmės mirties akimirkai, bet žinau, kaip tai būna. Esu girdėjęs, kad žmonės sako: „Nekankinkit mirštančiojo, dekit žvakę. Kas, kodėl, nežinau, bet tikiu tuo, nes tai yra faktas. Sunkiam ligoniui reikalinga žvakė“, — sakė Juozas.
Aktoriaus lemtis
„Ar galėjau būti kuo nors kitu, o ne aktoriumi? Tremtyje kunigai, inteligentai, mokslininkai mėžė išvietes, tampė lavonus. Žmogaus galimybės begalinės, kai iškyla mirties ir gyvybės klausimas, kuo reikia, tuo ir būni. Man pasisekė, kad tapau aktoriumi, bet būčiau ten, kur reikėtų“, — mano Juozas.
Labiausiai teatre jis vertina laisvę nuo valdžios, nuo griežto darbo grafiko.
Juozui tenka ragauti televizijos serialų populiarumo: „Naisių vasaroje“ vaidina kunigą Karolį, reklaminiame seriale „Iki pasimatymo, mama“, filme „Tadas Blinda. Pradžia“. Akivaizdžiai pastebėjo, kad daugeliui nepažįstamų tapo atpažįstamas.
„Aš nesmerkiu serialų. Parvažiavau į Lazdijus, seniai nematyta nuostabi kaimynė Nadia, vos susitikus, atsiprašinėja, norėjusi pasikalbėti, bet dabar neturi laiko. Jos mylimą serialą rodo. Serialus žmonės žiūri, fenomenas, bet manau, kad žmonės yra pasiilgę gyvenimo, kokio patys neturi. Aistrų, jausmų, polėkio. Kas tame blogo? Jeigu kaimynė Nadia bėga žiūrėti meksikietiško serialo, gal geriau tegul žiūri lietuvišką?“ — svarsto Juozas.
Vėliau priduria: „Keturiasdešimt metų teatre dirbi, o pažįstami lyg su gailesčiu sako: „Ai, vis dar teatre...“ Kai pamatė vaidinant seriale - žavisi: „O! Artistas!“.
Juozas neslepia, kad vien dėl pajamų iš serialo jų namuose atsirado dešimt programų rodantis televizorius, kompiuteris, kamera sūnui.
„O iki to, net ir taupiai gyvenant, teatro aktorius dar turi galvoti, ar pirkti rytinės kavos, ar laikraštį“, — neslepia Juozas.
Miestas ir gimtadienis
Juozas kilęs iš Dzūkijos, Lazdijų. Susigyveno su Šiauliais nuo 1972 metų.
„Man visur gerai, gerai ir Šiauliuose. Darbo buvo ir yra, gyventi turiu kur, prisijaukini tada ir miestą“, — juokiasi Juozas.
Šiaulių teatre Juozas ne tik dirba, bet yra ir gyvenęs mėnesį vieno kolegos kabinete. Buvo pats Šiaulių teatro žydėjimas, pakilimas.
„Šiauliai man davė puikų teatro kolektyvą, kuris tapo mano gyvenimo dalimi. Visą gyvenimą aš turiu vietą Šiaulių teatre“, — prisipažįsta Juozas.
Juozas mieste jau iškabino plakatus „Kviečiu į gimtadienį“. Gimtadienį švęs teatre gegužės 7-ąją. Gimtadienio svečiams bus skirtas spektaklis, kuriame vaidina Juozas — „Daktaras ir Mangaryta“. Antrojo aukšto fojė — Juozo fotografuotų aktų paroda.
Rita Žadeikytė
