Tai, kad Lietuva statosi branduolinę jėgainę, pigs ar brangs elektra, kas į ką investuos, prižiūrės investavimą ir kitos panašios aktualijos vis dar tėra teorija šimtams žmonių.
2006 m. duomenimis, Lietuvoje buvo 258 neelektrifikuotos sodybos. Iš jų 44-ių sodybų savininkai elektros nepageidauja, 40 sodybų negyvenama. Tačiau pageidauti ir net aktyviai siekti nepakanka. Daug kartų mynusi įvairius slenksčius - prašiusi savivaldybės, Vyriausybės, Ūkio ministerijos, Seimo narės Dangutės Mikutienės pagalbos, moteris susidurdavo su keistu valdininkijos „taupumu“.
Paneriškių kaime (Elektrėnų savivaldybė), 1928m. statytame name 5 vaikus auginančiai, Reginai Kerdokienei dar santykinai pasisekė. Nuo 2001 m. prašanti elektros moteris buvo išgirsta ir pastebėta tik po to, kai kreiptasi į Vaiko teisių apsaugos kontrolierę Rimantę Šalaševičiūtę. Jos išvada, kad pažeidžiama Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, privertė permąstyti taupymo politiką ir prioritetus.
Nebeapeliuodami į vaikų teisę ruošti pamokas žiemą ir panašias „banalybes“, pakalbėkime apie taupumą. Jis tikrai duoda įdomių rezultatų. Kasmet rašydama prašymus moteris gaudavo atsakymą, jog „biudžete lėšų nenumatyta“, o taisyklės numato, jog pradžioj pusė, o dabar 40 proc. elektrifikacijos kaštų tenka pačiam vartotojui. 2001m. ši suma sudarė maždaug 50 000 litų, iš jų vartotojai formaliai priklausė pakloti 50 proc.
Taupymo dėka suma iki 2007-ųjų išaugo 5,2 karto. Dabar lemputės įžiebimas minėtoje sodyboje kainuotų 260 000 litų, o iš jų 104 000 tektų pakloti užsimaniusiai elektros daugiavaikei mamai.
Automatiškai padauginti šias sumas iš 260-ies neelektrifikuotų sodybų skaičiaus būtų primityvu, tačiau akivaizdu, jog stumdama šį klausimą ateitin valstybė „sutaupo“ dešimtis milijonų litų. Galima pasiteisinti bet kuo – buvusiu skurdesniu biudžetu, nepakankamu žmonių, gyvenančių balanos gadynėje aktyvumu ir pan., bei siūlyti visiems tikėtis, jog viską galiausiai sutvarkys Europos Sąjungos milijardai. Minėtai moteriškei irgi reikia laukti to paties – kol bus pakeistos taisyklės, savivaldybės ir vyriausybės pareigūnai priims sprendimus, o Europa atseikės iš paramos reikiamą sumą.
Tik štai kur klausimas – kas privatizuojant skirstomuosius tinklus ir už tvirtai užrakintų durų parenkant privačius nacionalinius investuotojus į taikų atomą, trukdė ir tebetrukdo iš energijos verslininkų pareikalauti pabaigti nebaigtą elektrifikaciją. Įrašant tai į privatizavimo ir kitokias, pelnymosi iš valstybės turto ir projektų sutartis. Manau, trukdo tik požiūris į patį šį reikalą. Teko šia tema internete paskaityti ir keistų komentarų. Girdi, „mes mokam už elektrą, o čia kažkas kažko nori už dyką.“ Tokie samprotautojai turėtų atsiminti, kad dauguma gyventojų sovietmečiu įgytus būstus privatizavosi elektrifikuotus, o ir norintieji šviesos nežada už ją nemokėti.
Tiek jau to, nelieskime skurstančių branduolinių verslininkų. Numatomą 6-erių metų „skylę“ taikaus atomo eksploatacijoje ketina nauja elektrine užpildyti „Gazprom“. Gal paprašyti jo solidariai sudalyvauti pabaigiant elektrifikacijos procesą?