Artėjant tos katastrofos metinėms, kurios bus minimos balandžio 26 dieną, naujienų agentūra AFP apžvelgė priemones, kurių buvo imtasi pasaulyje nuo 1986-ųjų, kad būtų padidintas branduolinis saugumas, nors Fukušimos krizė 2011-aisiais parodė, kad išlieka dar daug iššūkių.
Grėsmė – tik buvusioje Sovietų Sąjungoje?
Pasak ekspertų, svarbiu veiksniu per Černobylio katastrofą buvo neįprasta ir prastai apgalvota RBMK tipo reaktorių konstrukcija, galinti lemti itin staigų galios padidėjimą, kaip nutiko tuo atveju.
Be to, šios jėgainės reaktoriai nebuvo apgaubti sandariomis ir slėgiui atspariomis talpyklomis, galinčiomis apsaugoti nuo radioaktyvių teršalų pasklidimo avarijos atveju. Tokia konstrukcija nebuvo būdinga už Sovietų Sąjungos ribų statytiems reaktoriams. Vis dėlto avariją taip pat lėmė žmogaus klaida. Kaip nurodo Pasaulinė branduolinės energetikos asociacija (WNA), Černobylio jėgainėje taip pat buvo „pažeistos darbo procedūros ir stigo saugumo kultūros“.
Reakcija į įvykusią avariją taip pat kritikuojama: sovietų pareigūnai delsė evakuoti vietos gyventojus, o Maskva pasiuntė 600 tūkst. „likvidatorių“, kurie gesino 10 dienų liepsnojusį gaisrą, naudodami tik labai menkas apsaugos priemones arba visiškai be jų. Pavojus buvo paskelbtas tik balandžio 28 dieną – ir tai padarė ne Maskva, o Švedija, užfiksavusi nepaaiškinamą spinduliuotės padidėjimą. Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas katastrofos faktą viešai pripažino tik gegužės 14 dieną.
Atsakas
Pasaulyje kilus didžiuliam pasipiktinimui dėl Černobylio katastrofos, tapusios technogeninių grėsmių simboliu, buvo imtasi tarptautinių pastangų pagerinti branduolinės energetikos saugumą ir padrąsinti visuomenę, netgi peržengiant Šaltojo karo susipriešinimą.
Vienas iš svarbiausių žingsnių buvo Pasaulinės branduolinių jėgainių operacijų asociacijos (WANO) įkūrimas 1989 metais. Ši organizacija atlieka 430 reaktorių visame pasaulyje „koleginius patikrinimus“, siekiant aptikti saugumo problemas. „Šis sektorius neabejotinai pasimokė, kad esame stipresni, veikdami kartu“, – WANO generalinis direktorius Peteris Prozesky sakė AFP.
Šaltojo karo pabaiga ir Sovietų Sąjungos subyrėjimas taip pat pašalino kliūtis tarptautiniam bendradarbiavimui.
Buvusioms komunistinėms Rytų Europos šalims, kurių daugelis dabar yra Europos Sąjungos narės, taip pat buvo suteikta pagalba modernizuoti sovietų statybos jėgainės. Iš 17 RBMK reaktorių, veikusių 1986 metais, šeši jau yra visam laikui išjungti, tarp jų – du Visagino atominės jėgainės blokai.
Taip pat buvo sustiprintas Jungtinių Tautų priežiūros institucijos – Tarptautinės branduolinės energetikos agentūros (TATENA) – vaidmuo. Ji išplėtė ir atnaujino saugumo standartus, o TATENA narės privalo nedelsdamos pranešti apie bet kokius incidentus, galinčius paveikti kitas šalis.
Be to, buvo pasirašytos kelios tarptautinės sutartys, iš kurių svarbiausia – TATENA Branduolinio saugumo konvencija. Kiti dokumentai reguliuoja branduolinių atliekų tvarkymą ir ankstyvojo perspėjimo apie avarijas sistemas.
Fukušimos veiksnys
Tačiau įsitikinimą, kad šioje srityje jau pakankamai nuveikta, sugriovė katastrofinis cunamis, 2011 metų kovo 11 dieną smogęs Fukušimos 1-ajai atominei elektrinei Japonijoje ir sugadinęs jos trijų reaktorių elektros tinklus bei aušinimo sistemas.
„Tuo metu Japonijoje tikėta, kad ta jėgainė yra patikima ... ir kad netgi nebūtų gerai imtis ją modernizuoti arba kažką keisti, nes visuomenei gali susidaryti įspūdis, jog esama kažkokių trūkumų“, – AFP aiškino TATEN branduolinio saugumo departamento vadovas Juanas Carlosas Lentijo.
„Tai buvo milžiniška klaida“, – pridūrė jis.
Didžiausia po Černobylio branduolinė katastrofa taip pat sukėlė pasipiktinimą, tačiau tuo pačiu paskatino bendradarbiavimą ir naujus susitarimus, dar labiau padidinusius WANO ir TATENA vaidmenį.
Branduolinių jėgainių operatoriai dabar teigia įdiegę naujesniuose reaktoriuose daugiau techninių inovacijų, įskaitant patikimesnes sistemas, sulaikančias spinduliuotę, ir patobulintas „pasyviąsias“ saugumo sistemas.
Žmogaus klaida
Vis dėlto kritikai sako, kad pavojus niekur nedingo, nes kad ir kokių būtų imtasi techninių ir priežiūros inovacijų, išlieka rizika, kad patys žmonės padarys klaidų, tapusių bendru veiksniu per Černobylio ir Fukušimos avarijas.
Kaip nurodo ekspertų organizacija „Union of Concerned Scientists“ („Susirūpinusių mokslininkų sąjunga“), Jungtinių Valstijų jėgainėse per 2015 metus įvyko 10 incidentų, dėl kurių reaktoriaus aktyviosios masės išsilydymo grėsmė buvo padidėjusi bent dešimteriopai, o daugumą tų įvykių lėmė žmogaus klaida.
Žaliųjų organizacijos „Greenpeace“ branduolinės energetikos ekspertas Shawnas-Patrickas Stensilas sako, kad didžiausia rizika susijusi su faktu, kad dauguma reaktorių, ypač Vakarų šalyse, yra pastatyti prieš kelis dešimtmečius, o jų konstrukcija pagrįsta 7-o ir 8-o dešimtmečio technologijomis. „Dabar dauguma pasaulio reaktorių jau yra nusidėvėję“, – Sh.-P.Stensilas sakė AFP.
Be to, visi tie reaktoriai buvo pastatyti tuo metu, kai apie pastarųjų metų grėsmę – branduolinį terorizmą – „dar nebuvo nė minties“, pažymėjo ekspertas. Taip pat išlieka susirūpinimas dėl Rusijos, kurioje tebeveikia vienuolika RBMK tipo reaktorių, nors ir aprūpintų naujomis saugumo priemonėmis.
Daugeliui nerimą kelia faktas, kad Rusija išlieka svarbi reaktorių eksportuotoja į besivystančias šalis. Tačiau J.C.Lentijo, kurio organizacijos tikslas – skatinti branduolinių technologijų plėtrą – nusiteikęs labiau optimistiškai. „Saugumas buvo padidintas, ir sakyčiau, kad jo lygis apskritai yra pakankamas“, – teigė jis.
