Praėjusį sekmadienį pradėjome pasakojimą apie Boni ir Klaidą – du jaunus banditus, kurie Didžiosios depresijos metais siautė Jungtinėse Valstijose. Šiame numeryje – tolesni nusikaltėlių poros nuotykiai.
Neteko sėbrų
Boni nudegimai gijo lėtai. Banditų porai teko slapstytis Kanzaso ir Ajovos valstijose. Nors buvo labai atsargūs, policija aptiko jų pėdsakus...
Anksti rytą dvi dešimtys policininkų apsupo namą, kuriame miegojo Boni ir Klaidas. Tačiau jautriai mieganti Boni nuo įtartino šlamesio atsibudo, pamatė, kas darosi, ir pažadino Klaidą. Nuaidėjo pirmieji šūviai. Banditų pora, šaudydama į kairę ir į dešinę, movė pirmyn. Net nesužeistiems jiedviem pavyko nubėgti iki upės ir nuplaukti tolyn.
Per kitus 4 mėnesius Boni ir Klaidas nušovė dar 4 policininkus. O tuo metu policija nušovė Klaido brolį.
Kirsdamas valstijos sieną, buvo sučiuptas Viljamas Danielis Džonsas. Nuo elektros kėdės jis sugebėjo išsisukti – teisme verkė, mušėsi į krūtinę ir įtikino, jog jį privertę žudyti ir plėšti. Taigi gavo tik 15 metų ir buvo išsiųstas į federalinį kalėjimą.
„Kolegų“ nuomonė
Boni ir Klaidas, apsvaigę nuo sėkmės, užpuolė ūkį, kuriame dirbo kaliniai. Prižiūrėtojus nušovė, o 5 nuteistuosius atsirinko sau į kompaniją.
Naujoji komanda ėmė puldinėti ir plėšti bankus – ir visur po to likdavo lavonų. Gal ir toliau būtų sėkmingai plėšikavę, jei ne Klaido seksualinė orientacija. Nesugaunamasis gangsteris ėmė rėžti sparną iškart apie du naujuosius gaujos narius. Vyrai atsakė Klaidui tuo pačiu. Trečiasis narys į gaują atsitempė savo draugužę. Žodžiu, prasidėjo maišalynė.
O spaudai šie gangsteriai atrodė tarsi sensacija: buvo aprašinėjami jų meilės nuotykiai, pavydo scenos ir pagrobtų pinigų triukšmingos dalybos.
Nors apie Boni ir Klaido pagrobtus pinigus daug rašyta, iš tikrųjų jų grobis nebūdavo didelis. Daugiausiai pinigų – 2 su puse tūkstančio dolerių – jiedu pagrobė 1933 metų gegužę iš Okobino banko. Legendinis bankų plėšikas Džonas Dilindžeris taip pakomentavo šį įvykį: „Padugnių pora. Jie tik teršia rimtų bankų plėšikų vardą.“
Įkaitas – šerifas
Gaujos laimikiai darėsi vis skurdesni. Persipykę ir vos neužmušę viens kito banditai skilo į dvi stovyklas ir išsiskirstė.
Taigi Boni ir Klaidas toliau drauge važinėjo po valstijas, plėšė ir žudė. Protarpiais sustodavo kur nors kukūrūzų laukuose pailsėti. Tuomet gerdavo viskį, šaudydavo į paukščius ir mylėdavosi.
Kartą Boni ir Klaidą pamatė du kelių patruliai. Jiedu privažiavo prie Klaido „Ford'o“ nė neįtardami, su kuo turės reikalą. Draugiškai šypsodamiesi Boni ir Klaidas sutartinai iššovė iš savo revolverių... Šia šaltakraujiška žmogžudyste banditų pora pasirašė sau mirties nuosprendį: romantiškoji ir sentimentalioji Amerikos visuomenės dalis nuo jų nusigręžė.
Už įžūliųjų banditų sugavimą federalinės valdžios institucijos pažadėjo nemenką atlygį. Paieškoms ėmėsi vadovauti raitosios policijos vadas Frenkas Heimeris, per savo tarnybos laiką nušovęs 60 banditų. Pasitelkęs porą pagalbininkų, F. Heimeris lipo Boni ir Klaidui ant kulnų, neleisdamas jiedviem nei atsikvėpti, nei papildyti ginklų atsargų.
O Boni ir Klaidas ketino sprukti Oklahomos link. Atsitiktiniai kelių patruliai pabandė sustabdyti įtartiną peršautu priekiniu langu automobilį. Pasigirdo automato serija. Vienas patrulis griuvo negyvas, antrasis – vietinis šerifas Persis Boidas – buvo lengvai sužeistas į galvą ir paimtas įkaitu. Banditai jį išlaikė kelias paras ir paleido.
Vėliau P. Boidas pasakojo, jog Klaidas – arogantiškas ir savimyla, o Boni – visiškai ne tokia, kokia vaizduojama spaudoje: su ginklu rankoje ir cigarete dantyse. „Tai miela ir linksma mergina ir ji tikrai myli Klaidą, – dalijosi savo įspūdžiais šerifas. – Jie savo automobilyje vežiojasi mažą triušiuką, kurį ketina padovanoti Boni motinai.“
Kruvina pasala
Pastarasis faktas pamėtėjo sekliams puikią mintį. Nedidelis pareigūnų būrys išsiruošė į Dalasą aplankyti žymiausios Teksaso plėšikės motinos. Senstanti ir vieniša moteris, žiūrinėdama policininkų duotas nuotraukas, pareiškė: „Boni aš nemačiau jau kokie penkeri metai. O jei ir žinočiau, kur ji yra, niekada jums to nepasakyčiau, nes motinos neišduoda savo vaikų, kad ir kokie jie būtų.“
Išvargę sekliai kantriai laukė, kol plėšikai išlįs į dienos šviesą. Taip ir atsitiko. Klaido „Ford'as“ buvo pastebėtas Luizianos valstijoje, prie vienos kavinės. Policininkai nustatė, jog Boni ir Klaidas greičiausiai ieško ryšių su buvusiu gaujos nariu Henriu Metvenu, kurio tėvas buvo ūkininkas.
Šeši pareigūnai su pilnu automobiliu ginklų pasislėpė netoli H. Metveno tėvo ūkio. Tris dienas ir tris naktis sekliai laukė, kol pasirodys Boni ir Klaidas. Policininkai mirtinai pavargo, sušlapo, juos sukandžiojo uodai ir kitokie vabzdžiai. Trūkus kantrybei, sekliai sustabdė automobiliu važiuojantį senąjį Metveną, ištraukė jį lauk ir antrankiais prirakino prie medžio. Automobilį, kaip masalą, paliko ant kelio.
Apie dešimtą ryto pasirodė pažįstamas „Ford'as“, vairuojamas Klaido. Pamatęs šalikelėje stovintį draugo tėvo automobilį jis sulėtino, bet jau kitą akimirką visa jėga užmynė akceleratorių. Vis dėlto buvo per vėlu. Iš krūmų darniai nugriaudėjo šūvių salvė...
Kulkų suvarpytas „Ford'as“ sustojo. Į dviejų banditų kūnus buvo susmigę šimtai kulkų. Negyvo Klaido Barou galva buvo nusvirusi ant vairo, o Boni Parker kruvinu skruostu buvo prigludusi mylimajam prie peties... Šalia gulėjo krūva karabinų ir pistoletų, kuriais jiedu nespėjo pasinaudoti.
Minios smalsuolių
Policininkai, nušovę plėšikų porą, tapo nacionaliniais JAV didvyriais. O minios žmonių sukiojosi apie lavoninę, bet kokiais būdais stengdamiesi patekti ir nors akies krašteliu pažvelgti į garsiuosius nusikaltėlius.
Policijos kieme paliktą tamsiai raudoną Klaido „Ford'ą“ teko aptverti tinkline tvora, nes smalsuolių minios traukė ne tik pažiūrėti legendinio automobilio, bet ir atsiplėšti atminimui nors smulkią jo detalę.
Lavoninėje Boni ir Klaido kūnai buvo nufotografuoti istorijai. Vėliau smalsuoliams buvo leista palaikus apžiūrėti. Teigiama, jog garsiosios plėšikės pasižiūrėti atėjo daugiau kaip 40 000 žmonių; šiek tiek mažiau domėjosi jos mylimuoju.
Vienas įdomiausių poros trofėjų – Klaido karabinas, ant kurio puikavosi 7 įrantos – po vieną kiekvienai aukai.
Išskyrė mirtis
Klaidas buvo palaidotas Dalaso vakarinio rajono kapinėse šalia savo brolio Bako. Ant jo kapo iš lėktuvo buvo numestas didžiulis gėlių vainikas.
Boni, troškusi atgulti amžino poilsio šalia Klaido, buvo palaidota kitose kapinėse.
Kaip minėta, mokykloje Boni gerai sekėsi rašyti. Šio pomėgio ji nepamiršo visą savo trumpą gyvenimą. Retkarčiais savo eilėraščius, kuriuos parašydavo poilsio nuo plėšimų valandėlėmis, ji pasiųsdavo į laikraščius. Vėliau ekspertai patvirtino, jog tai tikrai Boni Parker kūriniai.
Ant Boni kapo yra kažkieno ranka išvedžioti žodžiai: „Kaip gėlės nuo saulės ir rasos darosi vis puikesnės, taip mūsų senasis pasaulis dėl tokių kaip tu darosi geresnis.“
Taigi po jųdviejų žūties amerikiečiai vėl ėmė romantizuoti šiuos žiaurius plėšikus. Boni ir Klaido nusikaltimus buvo imta primiršti, o meilę – akcentuoti kaip amžinos ištikimybės simbolį.
Įamžinti menininkų
1967 metais šią dramatišką istoriją ekranizavo garsus JAV režisierius Arturas Penas (1922–2010).
Kino pasaulio legendos A. Peno sukurtas kultinis filmas „Boni ir Klaidas“ gavo 2 „Oskarus“, o kino kritikų nuomone, apvertė JAV kino industriją aukštyn kojomis. Tai buvo visai naujas požiūris į nusikaltėlius – A. Penas banditų gyvenimą pavaizdavo romantiškai, poetiškai. Kai kurie kino kritikai laikosi nuomonės, jog tai smerktina, o dalis sako, jog būtent Boni ir Klaido likimas atspindi „prarastosios kartos“ žmonių Didžiosios depresijos metais gyvenimus.
2007 metais Lietuvoje buvo išleista Vudo Pekerio knyga „Kruvinoji aistra. Boni ir Klaidas“.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Apie Keril Fiugeit. Kas ji buvo – serijinio žudiko auka ar bendrininkė?
