Vis dėlto, pasukę laikrodžio rodykles atgal, iki maždaug Rusijos ekonominės krizės išvakarių, Vokietijoje liaupsinama BMW pristatė įspūdingiausią, velniškai brangią, tiesiog analogų neturėjusią 7 serijos BMW modifikaciją – „BMW 750i L7 V12“, arba tiesiog – „BMW L7“.
7 serija retai kada būdavo kritikuojama dėl prabangos trūkumo. Visgi, 7 serija visuomet buvo ir, tikėtina, išliks BMW markės flagmanu, kuriame nuolatos matysime pačius netikėčiausius, įdomiausius ir pažangiausius sprendimus, tačiau „BMW L7“ versija buvo kitokia.
Vietos – apstu
Tokie automobiliai kaip 7 serijos BMW visuomet leisdavo pabrėžti savininko statusą ir netiesiogiai pademonstruoti jo banko sąskaitos dydį. Nors šiais laikais 7 serija nebėra tokia įtakinga prabangių automobilių pasaulyje kaip anksčiau, mat jos vietą užėmė „Bentley“ ar „Rolls-Royce“ analogai, tačiau dešimto dešimtmečio viduryje – 7 serija, kartu su S klasės „Mercedes-Benz“, buvo automobilis, apie kurį svaigo visi.
Kuomet BMW panoro sukurti naują 7 serijos modelio versiją, jie nuo pat pradžių atsižvelgė į potencialių pirkėjų lūkesčius. Žmones, kurie dažniau sėdi ant galinių 7 serijos sėdynių ir vairuotojo vietą užleidžia samdomam vairuotojui.
Pirmasis inžinierių žingsnis – dar labiau prailginti atstumą tarp priekinės ir galinės ašies, jog gale pūpsantys keleiviai jaustųsi dar geriau. Siekiant patenkinti šį parametrą, atstumas tarp ašių buvo prailgintas net 250 mm, todėl bendras limuzino ilgis siekė 5,37 metro.
Sekanti užduotis – prabangos elementai. Automobilio gale buvo įrengtos dvi, individualios, elektra valdomos sėdynės. Priklausomai nuo užsakytos komforto įrangos, automobilyje taip pat galėjo būti kojų atramos, šaldytuvas, televizorius, vaizdo grotuvas, vairuotojo ir keleivį skirianti pertvara ir netgi fakso aparatas.
Brangiausiai versijai – geriausias variklis
Jeigu naujausią 7 serijos BMW kūrę inžinieriai galiausiai ryžosi priimti drąsų sprendimą ir atsisakyti 12 cilindrų variklio, anuomet toks pasiūlymas būtų priimtas kaip įžeidimas.
Didelio tūrio, didelio pajėgumo, bet švelniai ir tolygiai veikiantys agregatai buvo neatsiejama tokios klasės automobilių dalis, todėl nenuostabu, jog „BMW L7“ turėjo tik vieną ir pačią geriausią opciją – 5,4 litro darbinio tūrio, 12 cilindrų motorą, gebėjusį išvystyti nei daug, nei mažai – 326 arklio galias.
Šis variklis buvo tinkamas ne tik dėl didelio tūrio. 12 cilindrų variklis be didesnių pastangų sugebėjo susitvarkyti su ženkliai išaugusiu automobilio svoriu.
Jeigu standartinė „BMW 750i“ versija svėrė 1 995 kilogramus, tai analogiška „L7“ versija svėrė 2 300 kilogramų.
Nepaisant to, jog šis prabangos etalonas svėrė daugiau nei 2 tonas, iki pat dugno įmynus akceleratoriaus pedalą, „BMW L7“ iki 100 km/val. įsibėgėdavo per maždaug 7 sekundes ir, turbūt, po ganėtinai ilgo laiko, pasiekdavo maksimalų 250 km/val. greitį.
Buvo siūlomas tik 3 regionuose
Ištaigingiausios 7 serijos BMW gamyba truko ganėtinai trumpai – vos keturis metus. Tokį trumpą gamybos laikotarpį buvo galima pagrįsti, mat kiekvienas automobilis buvo gaminamas pagal užsakymą. Be to, BMW taip pat buvo paskelbusi, jog pagamins tik 899 šio modelio vienetus, todėl kruopščiai suplanuota gamyba leido prie automobilio dirbusiems specialistams neskubėti ir užtikrinti, jog kiekvienas nuo konvejerio nuriedėjęs egzempliorius prilygtų ypatingai aukštai „BMW L7“ kainai.
Anuomet pradinė automobilio kaina siekė 246 tūkst. Vokietijos markių, arba maždaug 200 tūkst. eurų, jeigu konvertuodami valiutą atsižvelgtume į infliaciją.
Šiandien 100 tūkst. eurų suma žvalgantis į tokio automobilio pusę nebeatrodo didelė, tačiau tiesiog užtenka pažvelgti į kitų, panašaus kalibro automobilių kainas.
1998-aisiais „Mercedes-Benz 600 SEL“ kainavo 130 tūkst. Vokietijos markių, to meto „Audi A8“ neperkopdavo 100 tūkst. Vokietijos markių ribos.
Iki šiol nėra žinoma kiek „BMW L7“ egzempliorių buvo parduota Europoje, Azijoje ar Artimuosiuose Rytuose, tačiau didžioji dauguma pagamintų egzempliorių iškeliavo į Saudo Arabiją, kurioje tokie automobiliai buvo beprotiškai populiarūs.
