Keturi vilniečiai studentai - Algirdas Šimkūnas, Jonas Karklys, Laurynas Vilčinskas ir Živilė Pašinskaitė užsibrėžė tikslą „Citroen‘u“, varomu tik panaudotu aliejumi, aplankyti 14 valstybių per 14 dienų. Dvelkia avantiūrizmu, tačiau nejau Lietuvos studentams yra kas nors neįmanoma?
Kaip gimė „BioTrip‘o“ idėja?
Jonas: Pernai aš keliavau po Europą su kita kompanija, buvome išsinuomoję autobusiuką. Šiemet tie draugai negalėjo važiuoti, tad pasiūliau Algirdui ir Laurynui. Iš pradžių jie žiūrėjo kritiškai, bet atkakliai kalbinau ir sutiko. Vėliau Laurynui darbe kažkas pasakė, kad galima važiuoti mašina naudojant tik aliejų. Pagalvojome, jog idėja nebloga.
Kodėl pasirinkote būtent tokį maršrutą – Balkanų šalis?
Jonas: Norėjome pamatyti tas šalis, apie kurias sklando mitai. Šiaip girdėjome, kad Balkanų pusiasalyje yra labai gražu. Ir nė vienas ten nebuvom buvę, priešingai nei vakarų Europoje.
Užsibrėžėte išties nemažai – 14 dienų, 14 šalių. Kaip pasisekė įgyvendinti planus?
Algirdas: Galima sakyti, įgyvendinome planą: 13 valstybių per 15 dienų. Atsisakėme Stambulo, nes, kiek buvome girdėję, tai ne tas miestas, į kurį galima atvažiuoti ir per vieną dieną daug pamatyti. Reikia savaitės, kad pajustum vietinę kultūrą. Galbūt tose santykinai mažesnėse šalyse, pvz., Albanijoje, Bosnijoje, kuriose nėra tokių milžiniškų miestų, lengviau pajusti šalies kultūrą. Žmonės juose nėra tokie sumiestėję, elgiasi natūraliai.
Papasakokite daugiau apie kelionės ypatumus.
Koks buvo jūsų kelionės tikslas? Jonas: Esame studentai, prabangiai keliauti neišeina. Norėjome taupyti. Kaip taupyti? Kuo mažiau išleisti. Kaip mažiau išleisti? Jeigu gausime kurą už dyką, t.y. aliejų – jau daug sutaupome. Norėjome pamatyti Balkanus, apie kuriuos girdėjome įvairiausių dalykų. Ypač tėvai prigrasino, kad Balkanuose baisu ir mums bus blogai.
Algirdas: O kai tėvai grasina, tai labai norisi jiems paprieštarauti, sulaužyti tuos visus stereotipus, ką iš tikrųjų ir padarėm. Be to, esam girdėję, kad anglai yra važiavę naudodami tik aliejų ir nuvažiavo 4 000 km. Mes, aišku, juk galim daugiau: esame išradingi, jauni, turime šiek tiek laiko. Tai lyg toks mini planas – aplenkti anglus. Lietuva vis tik maža šalis, mažai gyventojų, bet ryžto, kantrybės ir viso kito turime daug daugiau negu jie.
Papasakokite plačiau, apie automobilį, kas su juo buvo padaryta?
Laurynas: Iš tikrųjų ten viskas labai paprasta. Aliejus šaltoje temperatūroje stingsta, virsta riebalais. O kad galėtų gerai sudegti, į variklį jis turi patekti šiltas, skystas. Taigi yra tokios uždegimo rėlės, kurios pašildo į variklį bėgantį aliejų. Pašildytas aliejus gerai sudega, todėl automobilis netrūkčioja ir važiuoja lygiai taip pat kaip ir su dyzeliniu kuru.
Jonas: Tiesiog daugiau žarnelių po gaubtu ir tiek.
Kaip kelionės metu pasiskirstėte darbus?
Laurynas: Visi norėjome smagiai pakeliauti, kas kuo galėjo, tas tuo prisidėjo. Aš gerai moku italų kalbą, rusų šiek tiek daugiau negu kiti, kur reikėdavo susišnekėti, aš stengdavausi. Algirdas komunikabilus, lengvai bendrauja. Anglų kalba paklausdavo, ką vertėtų pamatyti, kas kaip.
Jonas: Jei ne Algirdas, Bulgarijoje būtume pasiklydę.
Algirdas: Gyvas GPS‘as.
Jonas: Internete pastudijavom žemėlapius, pasidomėjom gražiausiomis vietomis, pasiruošėm planelį, ką norėtume pamatyti. Dažniausiai aprašymas neatitikdavo tikrovės, gerokai perlenkdavo lazdą. Tarkime, atvažiuoji į Makedonijos miestą, kuris labai išreklamuotas, ir pamatai tokį vaizdą, kaip atrodė Vilnius prieš 15 metų. Tad kai kur ilgiau pabūdavome, kai kur trumpiau. Pavyzdžiui, Vengrijoje, Budapešte... Akys ant kaktos iššoko – fantastiškas miestas.
Algirdas: Prašydavome benzino kolonėlėse, kad leistų palapines pasistatyti. Teritorija didelė, pievutė laistoma, minkštai miegoti galima, ne ant akmenų kažkur. Pavyzdžiui, Rumunijoje ryte labai smagu, išlendi iš palapinės ir matai, kad tave visą naktį 5 šunys saugojo.
Jonas: Nakvynės dažniausiai būdavo neplanuotos. Tik keturias naktis miegojome motelyje, visas kitas – mašinoje, palapinėse. Tiesa, vieną naktį lietuvis mus savo namuose priglaudė.
Kaip nusprendėte, kas kiek vairuos? Algirdas: Prieš kelionę manėme, kad vairuosim visi. Bet išėjo taip, kad mašina turėjo savų ypatumų ir ją vairuoti nebuvo lengva. Ji kaip koks žirgas, kurį gali valdyti tik jo savininkas ir tik tas, kuris jį išjodinėjo. Kokius 6400 km ar net daugiau vairavo Jonas.
Kaip pasirūpindavote kuru, t.y. aliejumi?
Jonas: Tai buvo gan varginantis reikalas.
Laurynas: Pirmas kartas buvo kaip dievo dovana. Sustojome pasienyje tarp Lenkijos ir Slovakijos, pamatėm kavinukę ir nusprendėme pasiklaust. Jie nelabai suprato, ko mes norime, tad pasikvietė kokių 12 metų angliškai mokančią mergaitę. Galiausiai gavom apie 25 butelius aliejaus, maždaug apie 50 l. Labai apsidžiaugėm.
Jonas: Galvojom, kad visur bus taip lengva, bet deja...
Kaip žmonės reaguodavo į tokį jūsų prašymą?
Algirdas: Pietiečiai nebūtų pietiečiai, jeigu reaguotų šaltai. Pirmas dalykas – išsprogdina akis. Galų gale nusipiešėm piešinukų, parodydami ko mums reikia... Su visais įmanoma susišnekėti. Tik kelionės pradžioje būdavo lengviau jo gauti, nes kai kuriose šalyse nėra tos teisinės bazės, kad aliejų privalu atiduoti utilizavimui.
Laurynas: O gal ir yra įstatymų, bet gal žmonėms pigiau baudą sumokėti. Nepagalvoja jie, kokią žalą padaro pildami į kanalizaciją...
Algirdas: Bulgarijoje, negavę aliejaus, nuėjome į parduotuvę, pamatę kainas labai nustebome... aliejus pigesnis negu dyzelinis kuras. Kodėl gi ne?
Kokia įsimintiniausia kelionės akimirka?
Jonas: Man labiausiai įstrigo emocijų šuoliai. Važiuojam važiuojam ir staiga kažkas atsitinka. Visi: „aaa... kas dabar bus? Baigėsi kelionė, ką daryti?“, žiūrim, čia pat autoservisas, nuvažiuojam, mašina suvarkoma ir vėl visi: „ooo..kaip gerai“... Važiuojam važiuojam, vėl kažkas ir vėl visi: „aaa, o dieve, ką dabar darysim? kas dabar bus?“, paskui mašina vėl servise, vėl visiems ramu.
Laurynas: Aš iš tikrųjų nesitikėjau pamatyti tiek realybės, kaip kiti kolegos. Man labai patiko Budapeštas. Taip pat Juodkalnija – tai labai gražus kurortas. Trečią vietą skirčiau Albanijai. Daug itališkų radijo stočių, daug žmonių, kalbančių itališkai. Svarbiausias tikslas nebuvo pamatyti karinių susišaudymų vietas, bet matyti vaizdai paliko labai didelį įspūdį.
Kas kelionėje buvo sunkiausia? Vienbalsiai: Ukraina.
Jonas: Važiavome iš Rumunijos į Ukrainą. Tik pasiekus pasienį, pro langą įgrūdo kažkokius lapukus, nesupratom, ką su jais daryti. Per porą valandų privažiavome prie langelio, kur reikia pasus rodyti. Sako:„Kur jūsų lapeliai“, nesupratom, kokie lapeliai. Padarėm kamštį, kol juos užpildėm. Visi ukrainiečiai rėkia, nė vienas normaliai nešneka, nė vienas nesišypso. Pravažiavom, sustojom pernakavoti mašinoje ir ryte prasidėjo linksmybės. Važiavom siaubingais keliais, niekur tokių nerasi, nebent kokioje Rusijoje. Bijojau mašiną sulaužyti. Kas 5 kilometrus stovėjo policija – stovi ir laukia, kol kas nusižengs. Aplenkėm sunkvežimį per ištisinę juostą, kuri trunka tris kilometrus nuo kalno, kur matomumas puikus. Iškart išlėkė policininkas iš krūmų ir sustabdė, jo mašinos aplink nesimato, rėkia, kalba nesuprantama, baudos baisinės. Šiaip ne taip išvažiavom. Stabdė dėl visokių menkniekių. Kaip erkės kokios, tik ir laukia, kur įsisiurbt. Galiausiai privažiavom Ukrainos–Lenkijos pasienį, 7 valandas stovėjom eilėje. Košmaras. Betvarkė. Visur kyšiai, kontrabandos, keliai baisūs, mašinos siaubingos ir žmonės nemalonūs.
Algirdas: Ukrainoje viskas vyksta truputėli kitaip nei ten, kur viskas išpuošta turistams. Bet tai tik Ukraina. Kitos 12, ir Lietuva, labai nuostabios šalys.
Jonas: Iš tiesų džiaugiamės, kad Lietuvoje gyvenam.
Algirdas: Labai džiaugiamės. Iš tikrųjų kiekvienas studentas ar pensininkas, kuris keikia Lietuvą, turėtų pavažinėti po kitas šalis, pamatyti kaip žmonės kitur gyvena, kaip atrodo gamta. Štai Albanija iš pradžių atrodo nuostabi, visi šypsosi, bet kai mus apnakvindinęs Lietuvis papasakojo, kokius jie atlyginimus gauna...
Ar kartotumėte„Biotrip‘ą“ dar kartą? Jonas: Taip, žinoma.
Lauynas: Jau planuojam kitą kelionę.
Algirdas: Kol kas planų negalime atskleisti. Kita vasara ilga, pasiruošimui šį kartą bus ne savaitė, o metai, tai...
Jonas: Mes ne tik patys norim, bet ir kitiems rekomenduojame. Tokios kelionės – turtas visam gyvenimui.
Straipsnio autorė: Vitalija Slušnytė ("Studentų era")
Kažkaip mažokai apie tepalą gavosi... :) Ruošiame puokštę automaniškų klausimų ir tuoj šį pasakojimą pratęsime. Stay tuned!
Keturi vilniečiai studentai - Algirdas Šimkūnas, Jonas Karklys, Laurynas Vilčinskas ir Živilė Pašinskaitė užsibrėžė tikslą „Citroen‘u“, varomu tik panaudotu aliejumi, aplankyti 14 valstybių per 14 dienų. Dvelkia avantiūrizmu, tačiau nejau Lietuvos studentams yra kas nors neįmanoma?
Kaip gimė „BioTrip‘o“ idėja?
Jonas: Pernai aš keliavau po Europą su kita kompanija, buvome išsinuomoję autobusiuką. Šiemet tie draugai negalėjo važiuoti, tad pasiūliau Algirdui ir Laurynui. Iš pradžių jie žiūrėjo kritiškai, bet atkakliai kalbinau ir sutiko. Vėliau Laurynui darbe kažkas pasakė, kad galima važiuoti mašina naudojant tik aliejų. Pagalvojome, jog idėja nebloga.
Kodėl pasirinkote būtent tokį maršrutą – Balkanų šalis?
Jonas: Norėjome pamatyti tas šalis, apie kurias sklando mitai. Šiaip girdėjome, kad Balkanų pusiasalyje yra labai gražu. Ir nė vienas ten nebuvom buvę, priešingai nei vakarų Europoje.
Užsibrėžėte išties nemažai – 14 dienų, 14 šalių. Kaip pasisekė įgyvendinti planus?
Algirdas: Galima sakyti, įgyvendinome planą: 13 valstybių per 15 dienų. Atsisakėme Stambulo, nes, kiek buvome girdėję, tai ne tas miestas, į kurį galima atvažiuoti ir per vieną dieną daug pamatyti. Reikia savaitės, kad pajustum vietinę kultūrą. Galbūt tose santykinai mažesnėse šalyse, pvz., Albanijoje, Bosnijoje, kuriose nėra tokių milžiniškų miestų, lengviau pajusti šalies kultūrą. Žmonės juose nėra tokie sumiestėję, elgiasi natūraliai.
Papasakokite daugiau apie kelionės ypatumus.
Koks buvo jūsų kelionės tikslas? Jonas: Esame studentai, prabangiai keliauti neišeina. Norėjome taupyti. Kaip taupyti? Kuo mažiau išleisti. Kaip mažiau išleisti? Jeigu gausime kurą už dyką, t.y. aliejų – jau daug sutaupome. Norėjome pamatyti Balkanus, apie kuriuos girdėjome įvairiausių dalykų. Ypač tėvai prigrasino, kad Balkanuose baisu ir mums bus blogai.
Algirdas: O kai tėvai grasina, tai labai norisi jiems paprieštarauti, sulaužyti tuos visus stereotipus, ką iš tikrųjų ir padarėm. Be to, esam girdėję, kad anglai yra važiavę naudodami tik aliejų ir nuvažiavo 4 000 km. Mes, aišku, juk galim daugiau: esame išradingi, jauni, turime šiek tiek laiko. Tai lyg toks mini planas – aplenkti anglus. Lietuva vis tik maža šalis, mažai gyventojų, bet ryžto, kantrybės ir viso kito turime daug daugiau negu jie.
Papasakokite plačiau, apie automobilį, kas su juo buvo padaryta?
Laurynas: Iš tikrųjų ten viskas labai paprasta. Aliejus šaltoje temperatūroje stingsta, virsta riebalais. O kad galėtų gerai sudegti, į variklį jis turi patekti šiltas, skystas. Taigi yra tokios uždegimo rėlės, kurios pašildo į variklį bėgantį aliejų. Pašildytas aliejus gerai sudega, todėl automobilis netrūkčioja ir važiuoja lygiai taip pat kaip ir su dyzeliniu kuru.
Jonas: Tiesiog daugiau žarnelių po gaubtu ir tiek.
Kaip kelionės metu pasiskirstėte darbus?
Laurynas: Visi norėjome smagiai pakeliauti, kas kuo galėjo, tas tuo prisidėjo. Aš gerai moku italų kalbą, rusų šiek tiek daugiau negu kiti, kur reikėdavo susišnekėti, aš stengdavausi. Algirdas komunikabilus, lengvai bendrauja. Anglų kalba paklausdavo, ką vertėtų pamatyti, kas kaip.
Jonas: Jei ne Algirdas, Bulgarijoje būtume pasiklydę.
Algirdas: Gyvas GPS‘as.
Jonas: Internete pastudijavom žemėlapius, pasidomėjom gražiausiomis vietomis, pasiruošėm planelį, ką norėtume pamatyti. Dažniausiai aprašymas neatitikdavo tikrovės, gerokai perlenkdavo lazdą. Tarkime, atvažiuoji į Makedonijos miestą, kuris labai išreklamuotas, ir pamatai tokį vaizdą, kaip atrodė Vilnius prieš 15 metų. Tad kai kur ilgiau pabūdavome, kai kur trumpiau. Pavyzdžiui, Vengrijoje, Budapešte... Akys ant kaktos iššoko – fantastiškas miestas.
Algirdas: Prašydavome benzino kolonėlėse, kad leistų palapines pasistatyti. Teritorija didelė, pievutė laistoma, minkštai miegoti galima, ne ant akmenų kažkur. Pavyzdžiui, Rumunijoje ryte labai smagu, išlendi iš palapinės ir matai, kad tave visą naktį 5 šunys saugojo.
Jonas: Nakvynės dažniausiai būdavo neplanuotos. Tik keturias naktis miegojome motelyje, visas kitas – mašinoje, palapinėse. Tiesa, vieną naktį lietuvis mus savo namuose priglaudė.
Kaip nusprendėte, kas kiek vairuos? Algirdas: Prieš kelionę manėme, kad vairuosim visi. Bet išėjo taip, kad mašina turėjo savų ypatumų ir ją vairuoti nebuvo lengva. Ji kaip koks žirgas, kurį gali valdyti tik jo savininkas ir tik tas, kuris jį išjodinėjo. Kokius 6400 km ar net daugiau vairavo Jonas.
Kaip pasirūpindavote kuru, t.y. aliejumi?
Jonas: Tai buvo gan varginantis reikalas.
Laurynas: Pirmas kartas buvo kaip dievo dovana. Sustojome pasienyje tarp Lenkijos ir Slovakijos, pamatėm kavinukę ir nusprendėme pasiklaust. Jie nelabai suprato, ko mes norime, tad pasikvietė kokių 12 metų angliškai mokančią mergaitę. Galiausiai gavom apie 25 butelius aliejaus, maždaug apie 50 l. Labai apsidžiaugėm.
Jonas: Galvojom, kad visur bus taip lengva, bet deja...
Kaip žmonės reaguodavo į tokį jūsų prašymą?
Algirdas: Pietiečiai nebūtų pietiečiai, jeigu reaguotų šaltai. Pirmas dalykas – išsprogdina akis. Galų gale nusipiešėm piešinukų, parodydami ko mums reikia... Su visais įmanoma susišnekėti. Tik kelionės pradžioje būdavo lengviau jo gauti, nes kai kuriose šalyse nėra tos teisinės bazės, kad aliejų privalu atiduoti utilizavimui.
Laurynas: O gal ir yra įstatymų, bet gal žmonėms pigiau baudą sumokėti. Nepagalvoja jie, kokią žalą padaro pildami į kanalizaciją...
Algirdas: Bulgarijoje, negavę aliejaus, nuėjome į parduotuvę, pamatę kainas labai nustebome... aliejus pigesnis negu dyzelinis kuras. Kodėl gi ne?
Kokia įsimintiniausia kelionės akimirka?
Jonas: Man labiausiai įstrigo emocijų šuoliai. Važiuojam važiuojam ir staiga kažkas atsitinka. Visi: „aaa... kas dabar bus? Baigėsi kelionė, ką daryti?“, žiūrim, čia pat autoservisas, nuvažiuojam, mašina suvarkoma ir vėl visi: „ooo..kaip gerai“... Važiuojam važiuojam, vėl kažkas ir vėl visi: „aaa, o dieve, ką dabar darysim? kas dabar bus?“, paskui mašina vėl servise, vėl visiems ramu.
Laurynas: Aš iš tikrųjų nesitikėjau pamatyti tiek realybės, kaip kiti kolegos. Man labai patiko Budapeštas. Taip pat Juodkalnija – tai labai gražus kurortas. Trečią vietą skirčiau Albanijai. Daug itališkų radijo stočių, daug žmonių, kalbančių itališkai. Svarbiausias tikslas nebuvo pamatyti karinių susišaudymų vietas, bet matyti vaizdai paliko labai didelį įspūdį.
Kas kelionėje buvo sunkiausia? Vienbalsiai: Ukraina.
Jonas: Važiavome iš Rumunijos į Ukrainą. Tik pasiekus pasienį, pro langą įgrūdo kažkokius lapukus, nesupratom, ką su jais daryti. Per porą valandų privažiavome prie langelio, kur reikia pasus rodyti. Sako:„Kur jūsų lapeliai“, nesupratom, kokie lapeliai. Padarėm kamštį, kol juos užpildėm. Visi ukrainiečiai rėkia, nė vienas normaliai nešneka, nė vienas nesišypso. Pravažiavom, sustojom pernakavoti mašinoje ir ryte prasidėjo linksmybės. Važiavom siaubingais keliais, niekur tokių nerasi, nebent kokioje Rusijoje. Bijojau mašiną sulaužyti. Kas 5 kilometrus stovėjo policija – stovi ir laukia, kol kas nusižengs. Aplenkėm sunkvežimį per ištisinę juostą, kuri trunka tris kilometrus nuo kalno, kur matomumas puikus. Iškart išlėkė policininkas iš krūmų ir sustabdė, jo mašinos aplink nesimato, rėkia, kalba nesuprantama, baudos baisinės. Šiaip ne taip išvažiavom. Stabdė dėl visokių menkniekių. Kaip erkės kokios, tik ir laukia, kur įsisiurbt. Galiausiai privažiavom Ukrainos–Lenkijos pasienį, 7 valandas stovėjom eilėje. Košmaras. Betvarkė. Visur kyšiai, kontrabandos, keliai baisūs, mašinos siaubingos ir žmonės nemalonūs.
Algirdas: Ukrainoje viskas vyksta truputėli kitaip nei ten, kur viskas išpuošta turistams. Bet tai tik Ukraina. Kitos 12, ir Lietuva, labai nuostabios šalys.
Jonas: Iš tiesų džiaugiamės, kad Lietuvoje gyvenam.
Algirdas: Labai džiaugiamės. Iš tikrųjų kiekvienas studentas ar pensininkas, kuris keikia Lietuvą, turėtų pavažinėti po kitas šalis, pamatyti kaip žmonės kitur gyvena, kaip atrodo gamta. Štai Albanija iš pradžių atrodo nuostabi, visi šypsosi, bet kai mus apnakvindinęs Lietuvis papasakojo, kokius jie atlyginimus gauna...
Ar kartotumėte„Biotrip‘ą“ dar kartą? Jonas: Taip, žinoma.
Lauynas: Jau planuojam kitą kelionę.
Algirdas: Kol kas planų negalime atskleisti. Kita vasara ilga, pasiruošimui šį kartą bus ne savaitė, o metai, tai...
Jonas: Mes ne tik patys norim, bet ir kitiems rekomenduojame. Tokios kelionės – turtas visam gyvenimui.
Straipsnio autorė: Vitalija Slušnytė ("Studentų era")
Kažkaip mažokai apie tepalą gavosi... :) Ruošiame puokštę automaniškų klausimų ir tuoj šį pasakojimą pratęsime. Stay tuned!
