Rugsėjo 19-ąją britų naikintuvai buvo priversti nuolat kilti dėl pavojaus, kurį sukėlė rusų strateginis bombonešis, taikęsis patekti į Didžiosios Britanijos oro erdvę. Rusijos kariuomenė vykdo plataus masto mokymus Tolimuosiuose Rytuose, kuriuose dalyvauja 155 tūkst. kareivių, daugiau nei 600 lėktuvų ir sraigtasparnių. Tarsi to būtų maža, Rusijos jūrų laivynas paskelbė dvigubai padidinsiantys pasenusio Juodosios jūros laivyno laivų skaičių iki 2020-ųjų, jis gaus 80 naujų laivų. O dar V. Putinas išsiuntė Kijevo ir Briuselio lyderiams laišką su reikalavimu atsisakyti pagrindinio prekybos sutarties tarp Ukrainos ir Europos Sąjungos turinio.
Ne viskas iš išvardintų dalykų yra tiesiogiai susiję su Ukraina, ir nė vieno iš šių punktų negalime pavadinti labai jau netikėtais. Vakar Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė: „Kartais istorijoje tenka demonstruoti kantrybę ir būti pasiruoš tam, kad teks nueiti ilgą kelią, praėjus keturiems mėnesiams neklausiant, ar dar yra prasmės išsaugoti tuos pačius reikalavimus“. Ankstesni V. Putino žingsniai ir sprendimai primena apie jo planą, pagal kurį Rusija turi įtvirtinti savo karinę galią ir ekonominę jėgą Europoje.
Rusija užsiima savo kariuomenės stiprinimu, mažų mažiausiai, nuo 2004-ųjų. Šių metų pradžioje Rusijos vyriausybė paskelbė, kad gynybai skirtas biudžetas, nuo 2010-ųjų padidintas beveik dukart, šiais metais išaugs dar 18 proc. ir dar 22 proc. 2015-ais. Rusija jau pusiaukelėje savo 30-mečio plano lėktuvnešių kūrimo programoje, o praėjusią savaitę buvo įvykdytas trečiosios kartos naujojo strateginio branduolinio laivo bandymas.
Gynybos išlaidos, sudarančios 4,2 proc. Rusijos bendrojo vidaus produkto, negalima lyginti su sovietų laikais, kai analogiškai sudarė 15 proc. ar netgi daugiau. Ir Rusija, kaip visos suverenios valstybės, turi teisę modernizuoti savo kariuomenę. Tačiau Rusija kariniams tikslams įgyvendinti leidžia daugiau lėšų, negu gali sau leisti įvedus sankcijas, nebent būtų eikvojami valstybės rezervai ir pensijiniai fondai. Ir kai panašaus pobūdžio modernizavimas yra panaudojimas aneksuojant teritoriją ir destabilizuojant kaimynus, likęs pasaulis tiesiog negali nereaguoti.
Tai reiškia, kad sankcijos bus išsaugotos dar kažkuriam laikotarpiui. Trapus ugnies nutraukimas Ukrainoje tęsiasi, tačiau, kaip rodo patirtis, būtų itin naivu tikėti, kad V. Putinas jau atsisakė nuo kaimyninių šalių karinio ir ekonominio puolimo. Šiuo metu vykdomos derybos tais klausimais, kuriuose Rusija tariamai saugo savo interesus dėl būsimos Europos Sąjungos ir Ukrainos prekybos sutarties, tačiau šalys, laikydamos rankose ginklus, neturi teisės diktuoti sąlygas, kuriomis vadovaujantis kiti galėtų vykdyti prekybą tarpusavyje.
Labiau ilgalaikis ir svarbesnis atsakas yra NATO užduočių peržiūra. Aljanso narės turi nustoti taupyti gynybai ir atstatyti dalį gynybos sričių, kurios buvo išformuotos po 1989-ųjų. Europos Sąjungai taip pat teks išvystyti daug labiau unifikuotą energetikos politiką. Spaudžiant Rusijai praėjusią savaitę Vengrijos priimtas sprendimas dėl nutraukiamo gamtinių dujų tiekimo Ukrainai rodo, kad tolimesnis alternatyvių tiekėjų Rusijai ieškojimas yra privalomas veiksmas. Europos Sąjungos sankcijos Rusijai bus bevertės, jeigu jos nariai pasiduos spaudimui ir pasmerks Ukrainą energijos išteklių badui.
JAV ir Europai nėra būtinybės atnaujinti Šaltojo karo laikų lenktynes. Tačiau, siekdami paveikti V. Putiną jiems reikės tvirtos pozicijos gynybos srityje, o taip pat daug stipresnės politinės valios išraiškos.
