Žinoma, kad požiūris į maistą ir pagrindiniai polinkiai susiklosto dar vaikystėje. Mažo, dar labai artimo gamtai, vaiko skonis yra visiškai sveikas ir teisingas.
Mokslininkų atlikti tyrimai įrodė, kad jei vaikui leistume pačiam rinktis produktus – surengtumėme jam savotišką „švedišką stalą", tai per savaitę jis gautų visą būtiną ir teisingai suderintą maistinių medžiagų kiekį.
Bet juk vaikas taip pat gyvena visuomenėje. Būtent nuo to momento, kai dėl įvairiausių gyvenimiškų aplinkybių mama nustoja maitinti vaiką krūtimi, prasideda sveikos mitybos bėdos.
Iš pradžių tai – mišinukai, tegu net ir gerai pritaikyti papildomam vaiko maitinimui, vėliau bendras stalas, tai yra, tie maisto produktai, kurie ne visada atitinka elementarias subalansuotos ir sveikos mitybos normas.
Ilgainiui maistas daugeliui žmonių įgauna vos ne kulto prasmę, o ne tampa naudingų medžiagų ir gyvybinės energijos šaltiniu. Paklausite, kodėl? Atsakymas paprastas. Mūsų maistas, pradedant nuo vaikystės, įgyja daugybę skirtingų reikšmių, kurios kartais visai nėra reikalingos.
Maistas nuraminimui
Pavyzdžiui, vaikas susižeidė, močiutė ramina: „Neverk, imk saldainį!" Mažylis įsisavina: užklupus gyvenimo negandoms geriausiai paguodžia saldumynai. Ir žinoma, kad jau suaugęs, po konflikto darbe, namie arba esant blogai nuotaikai jis vienas valgys šokoladinį tortą.
Taigi neraminkime vaiko duodami jam saldumynų, geriau paguoskime žodžiais arba gyvenimiškais pavyzdžiais.
Maistas paskatinimui
Prisimenate, kaip už kiekvieną jūsų gerą poelgį tėvai su džiaugsmu apdovanodavo vaišėmis ir saldumynais? Pažvelkime į dabartį. Daugelis, dabar jau suaugusių vaikų, ir toliau skatina save panašiais metodais, tik jau didesniais kiekiais.
Maistas – per prievartą
„Išsižiok! Ryk! Kam sakau!" Tai nereta nei šeimoje, nei vaikų darželyje. (Beje, tarptautinė teisė prievartinį maitinimą prilygina kankinimams). Nei kiek ne geriau ir „pusiau prievarta": „Šaukštą už mamą, šaukštą už tėtį, žiūrėk, paukščiukas praskrido! Ką reiškia, nenoriu? Visi sėdi prie stalo, ir tu valgyk! Kas viską suvalgys, tas geras berniukas!"
Taip vaikas pripranta orientuotis ne į savo apetitą, o į išorines aplinkybes, jis valgo automatiškai, nes taip „reikia“, negaudamas pasitenkinimo ir neįsiklausydamas į realius organizmo poreikius. Ilgainiui tai baigiasi medžiagų apykaitos sutrikimu.
Kai tikrą keičia netikras
Mama paruošė pietus – skanius, garuojančius, o mažylis atsisako valgyti (pavargo, per daug įspūdžių, nealkanas). Skamba ultimatumas: „Kol nesuvalgysi, ledų negausi!" Štai, tiesa jau ir įsisavinta. Sriuba – maistas „priedas“, tikras malonumas – ledai. Žmogus užauga ir jau laikosi visai kitų maitinimosi principų – tėvų pykčiui, savo žalai.
Bet jei jūs norite, kad jūsų vaikas valgytų sveiką ir naudingą maistą, augtų sveikas, gražus ir, svarbiausia, laimingas žmogus, jo požiūrį į maistą formuokite nuo pas ankstyvos vaikystės. Tam pakanka tik nedaryti to, ką įprato daryti daugelis tėvų.
1. Neverskite jo valgyti, jei jis nenori;
2. Nereikalaukite, kad suvalgytų viską iki galo;
3. Valgant nebarkite, nepriekaištaukite ir iš viso venkite nemalonių pokalbių;
4. Neskatinkite „lenktis" saldumynams, nedrauskite valgyti ta tvarka, kuria jam norisi (pavyzdžiui, dietologai sutinka su vaikais, kad kompotą reikia gerti prieš pietus, o ne po jų).
5. O svarbiausia – patys nesėskite su vaiku prie stalo turėdami tikslą „pamaitinti, nežiūrint į nieką".
Vaikas suvalgys tiek, kiek norės. Jei prasčiau pietavo, vadinasi, sočiau pavakarieniaus. Nesulaukė vakarienės – duokite obuolį, (ne čipsų, limonado, o sveiką vaflinį traškutį, sulčių). Bet neleiskite „tampyti" kąsnių nuo stalo, tokiame užkandžiavime nėra nieko gera.
Kartais gaminkite kartu su vaiku, kurkite naujus patiekalus arba įdomius pavadinimus. Renkite sezoninių produktų šventes, pavyzdžiui, „aviečių dieną": valgome kiek norime aviečių, ir galima netgi vietoj pietų!
Bet nedarykite iš maisto kulto, valgykite su malonumu, saiku ir noru.
