Fiasko Šveicarijoje ir raudonos uniformos Ukrainoje. Sportas.info pažvelgė į dvejų pastarųjų Lietuvos rinktinės rungtynių atgarsius
„Blogiausiu kelionės į Šveicariją dalimi buvo futbolas“, - taip kalbėjo ne vienas iš geros šimtinės, vykusių palaikyti Lietuvos rinktinės į Europos čempionato atrankos rungtynes Sankt Galene.
Nors tame nieko naujo. Dažnas iš tų visur važiuojančių su rinktinę prie to, kad blogiausia kelionės dalis nutinka stadione, jau įpratęs. Taip būna labai jau dažnai. Su nedidelėmis išimtimis.
Visi kiti - tie, kurie rungtynes žiūrėjo per televizorių ar kompiuterį - iš karto po jų puolė į internetą. Rašyti pasipiktinusių komentarų. Kliuvo visiems: mediniams žaidėjams, nemadingai apsirengusiam treneriui, vagims federacijoje ir net televizijos komentatoriui Tautvydui Meškoniui. Nepasisekė jam. Nes koks tas komentatorius, kai Lietuvos rinktinė pralaimi 0:4.
Keista. Lyg televizijos žiūrovams kas būtų žadėjęs puikius rezultatus ar bandymą patekti į Europos pirmenybių finalinį etapą. Žadėjo anglai, slovėnai, šveicarai ir estai. Bet ne Lietuvos ir San Marino futbolo vadovai ar rinktinių treneriai.
San Marino komandos tikslas per bet kurį atrankos etapą – pelnyti bent vieną tašką (kaip tik tą nesėkmingą Lietuvai šeštadienį sanmariniečiai jį ir įgyvendino, sužaidę lygiosiomis su Estija), Lietuvos – jau kelinta kartą jauninti rinktinę ir auginti ją ateičiai.
Nedaug kam tokios idėjos užkliuvo prieš prasidedant atrankos etapui, o ir po pralaimėjimo Šveicarijoje net iš tų pačių rinktinės bei LFF kritikų girdisi pritarimas siūlymams „dar labiau pajauninti komandą“. Sakyk ką nori, bet kai tavo idėjoms pritaria fanai, tai yra aukštas LFF valdžių ir trenerio darbo įvertinimas.
Tad prie ko čia tie „vagys federacijoje“ ar trenerio treningai?
Bet man pačiam kirba abejonės – ar tos rungtynės su šveicarais (o ir spalio rungtynės su slovėnais namie) būtų pasibaigusios taip pat blogai, jei ta rinktinė nebūtų vis jauninama ir jeigu joje būtų žaidę Bundeslygos klubui atstovaujantis Marius Stankevičius, akivaizdžiai geriausias A lygos žaidėjas Deividas Šemberas ir kiti seni vilkai.
"Treneris sprendžia, kurie žaidėjai jam yra reikalingi, tačiau niekada negalima į rinktinę žiūrėti kaip į perspektyvą. Tai Lietuvos prestižas, todėl ji turi būti sudaryta iš geriausių žaidėjų. Jie turi įrodyti, kad tuo metu yra geriausi. Rinktinė – ne bandomasis triušis, čia turi žaisti geriausi“, - lrytas.lt kalbėjo neseniai profesionalaus futbolininko karjerą baigęs tos dar nepajaunintos rinktinės kapitonas Tomas Danilevičius.
Taip gal atrodo iš Šveicarijos, kur Tomas dabar gyvena, bet ne iš Lietuvos. Lietuvoje viesiems įdomesni ne šie banaliai logiški žodžiai, bet, pavyzdžiui, Valdo Ivanausko ir buvusio jo auklėtinio, dabar rinktinės lyderio Arvydo Novikovo apsižodžiavimas, kai vienas žurnalistams pareiškė, kad po jo daugiau žvaigždžių rinktinėje nebuvo, o kitas, atsakydamas prie kamerų išvadino trenerį durneliu ir pasiūlė mažiau gerti.
Vargu ar A. Novikovui pridera normuoti V. Ivanausko gėrimus, bet tai, kad vienas visų laikų geriausių Lietuvos futbolininkų pamiršo, kad po jo rinktinėje dar yra žaidę ir Čempionų lygos laimėtojas Edgaras Jankauskas ir Europos lygos laimėtojas D. Šemberas yra faktas.
Praėjus trims dienoms po fiasko Sankt Galene Lietuvos rinktinė žaidė Kijeve. Ten jau nebuvo tų per šimto su geru kaupu jos gerbėjų. Atvyko vienas kitas. Dauguma į Kijevą nevyko ne dėl to, kad nusivylė rinktine ir ne dėl to, kad kažkur Ukrainoje vyksta karas. O todėl, kad tai buvo draugiškos rungtynės, už kurias taškai neskaičiuojami ir labai didelės vertės tarp fanų jie neturi.
Veikiausiai, vertę turi tarp rinktinės futbolininkų. Kaip bebūtų, per tą mačą Lietuvos rinktinė nustebino. Dvigubai.
Pirmiausia tuo, kad sugebėjo ne tik nepralaimėti ukrainiečiams, o ir ne ką jiems nusileisti pačiu žaidimu. Ir progų sukūrė ne vieną. Ir nesvarbu, kad Ukrainos komanda žaidė ne stipriausios sudėties. Svarbiausia, jog komanda parodė, kad vis dėl to nėra visiškai „medinė“. Gaila tik, kad ne per tas rungtynes, kur reikia.
Antra, kuo nustebino – apranga. Pirmą kartą bent jau po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos rinktinė žaidė visa raudona uniforma. Kiek primenančia Marijampolės „Sūduvos“.
Gal pasielgus taip netradiciškai kitur ir būtų kilęs didelis skandalas, bet Lietuvoje tai „suėjo“. Komentarų buvo ir palaikančių („graži spalva“), ir teisinančių („tai - trečioji mūsų vėliavos spalva“, „tai - Lietuvos herbo spalva“).
Bet veikiausia raudoni marškinėliai buvo pasirinkti ne dėl tokių idėjinių priežasčių. Kaip čia neprisiminsi prieš gerus metus LFF techninio skyriaus direktoriaus Stasio Stankaus sportas.info pasakytų žodžių, po to, kai raudonus marškinėlius užsivilko Lietuvos 19-mečių rinktinė: „Mūsų antra spalva – žalia - labai liejasi su aikštės žaluma. Žaidimo metu, kai greitai pakeli galvą, žalia spalva susilieja ir mūsų futbolininkų regėjimas būna prastesnis negu varžovų. Tuo mes prarandam tam tikrą dalį laiko perdavimo, kūrybos metu.”
Per 25 sezonus praleidus vos vieną-kitą Lietuvos rinktinės mačą sunku priprasti prie tokių pasikeitimų. Bet gal tos raudonos uniformos iš tiesų rinktinei padeda? Turbūt sužinosime tai per ateities atrankos mačus.
Ir vis dėlto pavasarį Anglijoje aš labiau norėčiau aikštėje matyti ir senuosius geltonus ar žalius Lietuvos rinktinės marškinėlius ir senuosius jos žaidėjus.
Ingvaras Butautas, sportas.info