Į šį pasaulį atėjau prieš šiek tiek daugiau nei 20 metų, per tą laiką buvo visko, vieni įvykiai išliko atmintyje, o kiti pasimiršo. Tačiau pirmojo kompiuterinio žaidimo užmiršti niekaip negaliu. Viskas prasidėjo lietingą vasaros rytą sode, kuomet kaimynas pasiūlė išbandyti jo naująją „Mega Drive II“. Atrodo, tėvas iš Turkijos parvežė.
Tuomet visa tai atrodė kaip stebuklas, iki kurio man buvo toli, kaip iki Marso. Prisėdęs prie magiškojo aparato pamačiau juodą kartridžą, ant kurio puikavosi užrašas „Dune II“. Sveikas, kompiuterinių žaidimų pasauli!
Tą vasarą dviratį padėjau į garažą ir daugiausia laiko praleisdavau draugo kambaryje, kur kartu kūrėme strategijas, kaip įveikti žiauriuosius Harkonnenus ir klastingąją ordą. Beje, nors perėjome visas kampanijas, mėgstamiausi mano kariai yra Atreides giminė. Visų pirma jie turėjo vieną galingiausių karių – Sonic tanką, o antra, jie galėjo išskviesti Freemanus.
Kartais, žaisdamas kokį modernų strategijos žaidimą, prisimenu Arrakio planetą, kurioje stačiau įtvirtinimus, saugojau savo kareivius nuo smėlio kirminų, klausydavausi įtempto balso „Harkonnen approaching“ ir nuolatos kumštendavau draugą į pašonę, kad jau laikas džoistiką perduoti man!
Tikriausiai todėl, kad pradėjau nuo „Dune II“ ir dabar esu didelis realaus laiko strategijų fanas. Vėliau perėjau visus „Command & Conquer” bei „Red Alert“ žaidimus, mirkau prie „Warcraft“ bei „Starcraft“ (dabar žiauriai laukiu antrosios dalies).
Kartais pagalvoju, kad būtų smagu, jog sukurtų dar vieną, naują „Dune“, tačiau tai kartu yra ir baisu, mat žaidimas gali būti ne toks geras. Juk dabar visi galvoja apie grafiką, animaciją, efektus ir kitus dalykus, kurių norint sukurti gerą žaidimą neužtenka...
Tomas Nogrockis
