Kai dar 2012 – ais metais tuometis premjeras Andrius Kubilius buvo paprašytas įvardyti, kaip valstybę patobulino astrofizikinė Saulėlydžio komisija (neišmanantiems kvantinės mechanikos galima įsivaizduoti savaime biurokratų protus apšviečiantį aparatą, kuris stebuklingai priverčia ieškotis darbo, o ne užpakalio trynimo vietos), šis veikėjas, nes politiku jis taip niekada ir netapo, tėškė: svarbiausia ne pinigai, svarbiausia, kad tokia komisija iš viso egzistuoja. Ir tiek. Paprašytas pakomentuoti, kodėl turi egzistuoti kažkas savaime, ir kainuoti valstybei milijonines išlaidas, tos komisijos steigėjas (ji, kaip astrofizikinis politikos objektas A. Kubiliaus sumanymu buvo įsteigta dar gūdžiais 1999 metais) teatsakė: kad būtų galima kaip nors sustabdyti valstybės tarnautojų skaičiaus didėjimą. O, Viešpatie, norisi atsakyti į tokias astrofizikines teorijas.
Logiškai Lietuva nyksta: emigracija, prasta demografinė padėtis, uždaromos mokyklos, ligoninės, mažėja darbingo amžiaus žmonių, universitetai irgi sunkiai laikosi, bet net esant tokiai padėčiai – valstybės tarnautojai veisiasi ir jų daugėja. O tam, kad nedaugėtų, net kuriamos jas dauginančios komisijos. Kurioje vietoje čia logiška seka: norint mažinti valstybės tarnautojus kuriamos papildomos vietos, komisijos ir nesąmonės, kurios nuo 1999 iš visų Lietuvos Respublikos dirbančių piliečių čiulpia kraują? Pinigų pavidalu.
Kodėl taip yra? Todėl, kad tai pats geriausias darbas Marijos žemėje. Būti fariziejumi – jau ne šlykšti nuodėmė, o garbė ir dar gera alga. Biurokratai, kaip ir visose trečiojo pasaulio šalyse, įsivaizduoja, kad jie kažką reiškia, kad jie turi kažkokią galią, kad jie yra ne – tiesiogiai – tuščias mediumas valstybės valdyme, o pilnateisiai „valdytojai“. Kiekvienoje įstaigoje – nuo pašto iki SODROS pilna sovietinio stiliaus nevėkšlų, kurios išpučia akis, jei paprašai pagalbos ir niekada nei yra geranoriškai nusiteikusios, nei nori dirbti.
Jų egzistencija, priešingai nei mano fizikas A. Kubilius, nėra reikšminga „pati savaime“, o reikšminga būtent dėl pinigų ir suteikiamų (ar nesuteikiamų) paslaugų kokybės. Veltėdžiai ir tinginiai neturi gauti nė cento iš tų žmonių, kurie dirba. Jei čia kažkam kažkas neaišku – tai jūs greičiausiai irgi gaunate pinigus už tai, kad esate ir tiek. Gėris pats savaime. Kaip koks dangaus kūnas.
Bet ar tikrai biurokratija tokia paprasta, kaip mano didžioji liaudies dalis? Tik vagys ir nužmogėję padarai? Ne – tai didžiausia klaida, vertinant pačią biurokratiją. Biurokratija, kaip reiškinys, geriausiai atskleistas F. Kafkos kūriniuose, įkūnija dieviškumą grynai krikščioniška prasme: tu tampi bendruomenės, kuri dirba „visų labui“, kaip L. Graužinienė, dalimi ir įgyji galią lemti kitų žmonių likimą. Tarkim, man dažniausiai sugadina nuotaiką, sutrukdo pusvalandį dėl darbo neišmanymo, o universitete visus biurokratus apskritai dažnai norisi iššaudyti (čia asmeninė pastaba, ne smurto kurstymas). Jie beasmeniai – nes „dirba visiems žmonėms“, trumpai sakant, jie nedirba niekam, bet įteisina save kaip „neišvengiamybę“, kuri, kaip gamtiniai reikalai gaišina laiką ir t.t.
Bet čia ir slypi šio absurdo šaknys: jei kas nors supras, kad pusę biurokratijos galima išmesti vien tik kompiuterizavus valstybės valdymą, vien tik optimizavus tuos tingius padarus, kas liks iš pačios valdžios, kurią matome per TV ekranus? Kas liktų iš Romos bažnyčios, be tų tikinčiųjų minių Romos gatvėse, kur žmonės „įrodo“, kad Dievas yra, nes štai – ši tūkstantinė minia dėl protu nesuvokiamų priežasčių yra kartu ir ar tai neįrodo, kad tikėti „sveika“? Kaip gera – visi laimingi ir šypsosi, eina kartu. Kaip per Sovietų Sąjungos paradus. Kai irgi nereikėjo galvoti, kur eini. Saulėlydžio komisija yra „patobulintas“ sovietinio „blato“ modelis: ji ne naikina biurokratiją, bet daro ją „atsparesnę“ naikinimui. Išmeta tuos, kurie nori ją griauti. A. Kubilius ją įsteigė ne dėl biurokratų mažėjimo, o dėl to, kad jų neprisidaugintų kaip antivirusinių programų „Matricoje“ ir jos visos neišneštų į orą. Dabar ta komisija – lyg klounų kompanija. Nieko nesumažino, nors pradžioje kėlė tokius tikslus, nieko nenuveikė, nes pinigai A. Kubiliui nesvarbu, ar – ne svarbiausia. Ji – tik reginys to mechanizmo, kuris vairuoja valstybę. Kalbama apie minimalų valdininkų sumažinimą, nors tai – visai ne komisijos, o ekonominės krizės nuopelnas.
Politinės ekonomijos tėvas A. Smithas valstybei apibūdinti taikliai parinko „nematomos rankos“ metaforą: valstybė neturi būti niekur, kur tai nėra būtina. Nori aiškinti, kaip gyventi? Tai eik į kunigų seminariją, užsidėk sutaną ir pasakok apie rojų, skaistyklą ir pragarą. Nerūpi pinigai? Tapk vienuoliu. Nori mokyti sveiko gyvenimo būdo? Tai ko prireikė Kauno savivaldybėje? Tapk jogos mokytoju, gyvenimo būdo specialistu. Dar kam nors kylas noras mokyti? Tai eiki į mokyklas, universitetus dirbti. Tik visi žino: ten grašius moka, ten nebus „savų“ ir t.t.
Valstybės, kurios nesupranta A. Smitho, nesupranta nieko. Kaip A. Kubilius nesupranta, kad politinis lyderis be žmonių simpatijų – tik apvalus ir kvailai atrodantis nulis. V. Putinas gali geležiniu kumščiu valdyti Rusiją, bet tokios meilės, kokios sulaukė B. Jelcinas negali tikėtis – nes jis neturi empatijos, kaip ir A. Kubilius. Kuris krizės įkarštyje pasako, kad pinigai, švaistomi jo iniciatyva, yra ne švaistomi, kad jie visai nesvarbūs. Tik Lietuvoje žmonės po tokių pareiškimų neišeina į gatves. Taikiai pareikšti: menkysta, galvok, ką kalbi. Nemažai žmonių dėl pinigų nusižudo – ir iš to tyčiotis labai žema.
Saulėlydžio, pilkų atspalvių, inferno ir panašių amerikietiškų romanų komisijų turėtų būti ir ateityje: kad būtų paslėpta tiesa apie baimę prarasti valstybės kontrolę. Nebus tiek daug biurokratų – nebus tiek daug lojalių rinkėjų. Sudėkite visus biurokratus, šeimas ir artimuosius, gausite pusę balsų rinkimuose. Ne veltui Lietuva – „švogerių“ kraštas. Jie aktyviausi, nes jie gauna naudą. Tiesiogiai. Visiems kitiems – tai tiesioginis nuostolis.
Bet vien tik valstybės „aparačikų“ mažinimas problemos neišsprendžia. Pati biurokratija turi būti nuvainikuota intelektualų ir akademikų, kurie turi paaiškinti, kad tie žmonės – daug žemesnėje pakopoje už bet kurį įžengusį pro Darbo biržos ar SODROS duris. Kad jie – tik lėlytės barbės ir niekas daugiau. Tai užkirstų kelią nusivylimui valstybe ir visiškam politiniam nihilizmui. Kai žmonės neina balsuoti, nes nebetiki savo šalimi. Biurokratijos nereikia visai sunaikinti – ją reikia iš pagrindų pakeisti. Tik kartą gyvenime, Valstybinėje Mokesčių Inspekcijoje, teko sutikti malonę darbuotoją, kuri ne tik mielai bendravo, iš kažkur atrado, kad man priklauso šiek tiek pinigų, bet ir buvo geranoriškai nusiteikusi. Tad valstybės vaidmuo jos asmenyje nebuvo toks, kaip kitais atvejais, kuomet suvoki, kad su tavimi bendraujantis žmogus laiko save „ypatingu“, nors toks nėra.
Jei kas nors Lietuvoje be L. Graužienės, R. Pakso, P. Gražulio, B. Bradausko, B. Vėsaitės, N. Venckienės ir A. Paulausko dar dirbtų Lietuvai ir jos žmonėms, biurokratų mažėtų kosmine progresija. Juos mažinti nesudėtinga. Kuo jų mažiau – tuo daugiau funkcionalumo. Kai yra kelios grandys, kurios už nieką realiai neatsako – tai visada kalta lieka aplinka. Devynios auklės – vaikas be galvos, - net liaudies išmintis pritaria. Vakarų šalyse, kur įmonę gali atsidaryti internetu, verslas vystosi dešimt kartų greičiau nei Lietuvoje. Azijoje, kur pralenktas šviesos greitis, tarkim, Singapūre, iš viso beveik nėra korupcijos. Kodėl? Nes valstybė atlieka tik „nematomos rankos“ funkciją.
Biurokratija yra praeities atgyvena. Jos ateityje nebus. Kas pirmieji tai supras ir perkels ją į internetą, laimės šimto metų aprūpintą gyvenimą. Visi kiti ir toliau aiškins, kad pinigai nesvarbu, o jų šalys pirmaus savižudybių, emigracijos ir nykimo faktoriais. Ir jie nesijaus kalti, oi ne, jie didžiuosis „nuopelnais“. Kad išlaikė gimines, artimuosius ir visą savo partiją. O kartu – ir leido išnykti Lietuvai.
Saulėlydžio komisijai tikrai reikėtų paskelbti saulėlydį. Nes jos nereikia. Reikia žmonių, kurie bent jau teoriškai suvoktų ir galėtų kurti įstatymo projektus, kurie liberalizuotų ir modernizuotų valstybę. Su dabartine valdininkų armija to padaryti neįmanoma. Valstybės laivas skęsta ne dėl to, kad niekas neirkluoja, o dėl to, kad irkluotojai yra mažuma. P. Gražulis visus sąžiningai dirbančius turėtų vadinti iškrypėliais. Jeigu tik jo prote būtų nors trupinys logikos. Iškrypėliai yra dirbantys, mokantys mokesčius, neimantys vokelių, vienu žodžiu, visi sąžiningi žmonės. Daugumą čia sudaro valstybę gramzdinantys tik dėl balsų išlaikomi biurokratai.
