Kalendorinės žiemos pradžia – biudžetų svarstymo ir priėmimo metas. Lietuva – ne išimtis. Vakar 73 balsais „už“, 56 „prieš“ ir septyniems Seimo nariams susilaikius, parlamentas pritarė 2011 m. biudžetui. Nors, tiesą sakant, kitokios baigties nelabai kas ir tikėjosi, tam tikrų trukdžių buvo. Kaip ir kasmet (dėl to galima tik apgailestauti), Lietuvos biudžeto projektas neišvengė priešrinkiminio populizmo pliūpsnio – net ir planuojant didžiausią deficitą Baltijos šalių kontekste, buvo numatyta sumažinti akcizus alkoholiui, jau pritarta mažesniam PVM viešbučių verslui. Prieš biudžeto priėmimą buvo stipriai paaštrėję diskusijos ir dėl sunkmečiu sumažintų pensijų kompensavimo.
Be abejo, pajamų sumažėjimas neturtingiausiems visuomenės sluoksniams visuomet kelia audringas diskusijas. Tačiau pagaliau tvirtai apsispręsti siekti ilgalaikio „SoDros“ sistemos tvarumo yra žymiai sunkiau ir nepalyginamai mažiau populiaru, nei reikalauti įstatyme užfiksuoti įsipareigojimus grąžinti sumažintas pensijas. Nors, tiesą sakant, nuo tokio veiksmo nei pinigų daugiau atsiras, nei tie patys pensininkai taps laimingesni. Tarkime, kaimyninės Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis tą pačią dieną, kai lietuviai seimūnai balsavo dėl biudžeto, atvirai pareiškė, kad dabartinė Latvijos pensijų sistema per artimiausius 10 metų prieis liepto galą. Baisu būti blogu pranašu, bet tikrai nereikėtų pernelyg nustebti, kuomet toks pats likimas ištiks ir mūsiškę „SoDrą“.
Žinoma, šis tas ir mūsų politikų požiūryje keičiasi. Tarkime, pagaliau buvo įsiklausyta į daugiabalsius ekonomistų siūlymus bent kiek sutvarkyti apskaitą turguose ir pagaliau įvesti juose kasos aparatus. Nes tai yra labai konkreti ir reali priemonė, kuri padės legalizuoti bent jau dalį Lietuvos ekonomikos šešėlyje cirkuliuojančių pinigų.
Sugrįžtant prie biudžeto batalijų, vėl ir vėl tenka liūdnokai nusistebėti, kad kai kurių Lietuvos politikų noras „išsimušti“ kuo daugiau pinigų savo rinkiminių apylinkių poreikiams yra turbūt amžinas. Didžiausią nuostabą kelia tai, kad šis noras niekur nedingo ir dabartinėje situacijoje, kuomet visa Europa – toli gražu ne vien Lietuva – išgyvena itin sudėtingą fiskalinį laikotarpį. Mūsų šalies ekonomikos atsigavimo tendencijos vis dar išlieka pakankamai trapios, o struktūrinės pertvarkos ekonomikoje dar tik įsibėgėja. Todėl, galvodami apie savo finansų ir nacionalinės valiutos stabilumą, mes tiesiog neturime absoliučiai jokios erdvės didesniam išlaidavimui. Dar daugiau – kuomet biudžeto konsolidavimo poreikis yra tokio masto, būtų galima pagalvoti ir apie mokestinės bazės plėtimą.
Ir šioje vietoje pavyzdžių toli ieškoti nereikia: sėkmingai išsilaikę savąjį rinkimų egzaminą, latviai sėkmingiau tvarkosi ir su savo valstybės finansais. Jų planuose – jau kitais metais biudžeto deficitą susimažinti iki 5,5 procento BVP. Tai, kad realūs biudžeto konsolidavimo planai duoda gerų rezultatų, parodė jau kitą dieną paskelbtas reitingų agentūros „Standard & Poor's“ sprendimas padidinti Latvijos skolinimosi reitingą. Agentūra pabrėžė, kad nepaisant giliausios Europos Sąjungoje ekonomikos recesijos, Latvija sugebėjo išlaikyti santykinai gerą viešųjų finansų būklę. Reitingo pakėlimas yra aiškus signalas investuotojams, kad valstybė sėkmingai tvarkosi su savo problemomis.
Išties gerai būtų sulaukti tokio signalo ir Lietuvos atžvilgiu. Tačiau politinio brandumo stoka, vėl „išlindusi“ svarstant 2011 m. biudžetą, gali pakoreguoti šiuos optimistinius lūkesčius. Kaip bebūtų gaila, mokėti už tai ir vėl teks mums visiems.
Violeta Klyvienė yra "Danske Bank" vyresnioji analitikė Baltijos šalims
