Biržų gyventojai net didžiausiam priešui vengia linkėti skradžiai žemę prasmegti, mat šie žodžiai gali iš tiesų imti ir išsipildyti. Kasmet šiame krašte atsiveria bent 10–20 smegduobių. Biržų rajone jų priskaičiuojama 9000. Dažniausiai naktį atsiveriančios karstinės įgriuvos – unikalus gamtos reiškinys, juo gali pasigirti tik Šiaurės Lietuva.
Apie keistus įvykius šiose apylinkėse kalbama nuo seno. Žmonės pasakoja apie gamtos pokštus: atsivėrusiose duobėse dingusius upelius, po nakties atsiradusius ežerus, mįslingą požeminį pasaulį. Legendos byloja, kad antis su užrištu ant kaklo skambalėliu po žeme išsiraizgiusiais urvais patekdavo iš vienos smegduobės į kitą, o prasmegusi šieno kaugė iškilo už kelių šimtų metrų kitoje duobėje.
„Smegduobės – tarsi žemės žaizdos. Jei jau atsiveria duobė, bent 5–10 metrų spinduliu teritorija tampa saugotina zona, nes kas pateks į ją, požeminiais kanalais nukeliaus į kitus telkinius“, –„Sekundei“ teigė Biržų regioninio parko direkcijos vyriausioji specialistė Inga Petrikonytė.
Praryja ir gyvulius, ir pastatus
Šiaurės Lietuvos žmonės per šimtmečius jau priprato prie pavojaus su visu namu ir gyvuliais nugarmėti į žemės gilumas. Tačiau dėl viena po kitos atsiveriančių smegduobių niekas iš šio krašto nebėga ir tik juokiasi matydami tokios jų drąsos nesuprantančių atvykėlių ištįsusius veidus. Vis dėlto neišvengiama ir nelaimių – ne vieno biržiečio gyvuliai pasikorė ganyklose atsivėrus smegduobėms.
Niekas nežino kodėl, bet dažniausiai duobės randamos po nakties. Prieš tai iš gilumų girdėti duslus dundesys – taip krenta žemių sluoksniai dėl ištirpusio negiliai esančių gipso klodų atsivėrus tuštumai.
Biržiečiai pastebėjo, kad gamtos ruošiamą pokštą jaučia gyvuliai. Daumėnų kaime gyvenanti moteris pasakojo, kad vakare, prieš ruošdamasi miegoti, nusistebėjo, ko taip karvės mūkia ir prie grandinės pririštas šuo staugia. Bet negi kaimo žmogus kreips dėmesį į gyvulių nuotaiką? Ramiai atsigulė šeimininkė, o ryte kieme išvydo gilią duobę – smegduobė atsivėrė vos už kelių žingsnių nuo trobesių ir šiltnamio.
1997-aisiais Pabiržėje iš mokyklos grįžęs berniukas skubėjo pas draugus ir išlėkdamas smarkiai trinktelėjo verandos duris. Vos kelis metrus nubėgęs vaikas išgirdo dundesį – verandą prarijo žemė. Duobė buvusi tokia gili, kad jos paviršiuje tesimatė verandos stogas.
O pačiuose Biržuose dėl karstinių įgriuvų teko nugriauti net penkių aukštų daugiabutį. Trūkinėjant sienoms tapo akivaizdu, kad žmonėms čia gyventi darosi pavojinga.
I.Petrikonytės teigimu, užpilti smegduobių nėra prasmės – tirpstant požeminiams gipso klodams vis tiek atsivers duobė.
Garsenybė apipinta legendomis
Garsiausia Šiaurės Lietuvos krašto karstinė įgriuva – trečiąjį šimtmetį skaičiuojanti žymioji Karvės ola Karajimiškio kraštovaizdžio draustinyje. Kelią į ją surasti labai nesunku – nuo Biržų pasukus Saločių kryptimi pakeliui privažiuojama rodyklė, nurodanti unikaliąją smegduobę.
„Šita įgriuva – mūsų krašto savotiška vizitinė kortelė“, – tvirtina I.Petrikonytė.
Pasakojama, kad tokį pavadinimą smegduobė pelniusi, nes į ją būdavo verčiamos nugaišusios karvės. Tačiau yra ir kita versija. Biržiečiams gili duobė primena istoriją, kaip kūdikis išgelbėjęs motiną.
Neva Mangailiškio dvaro tarnaitė šioje vietoje melžusi karvę, kai išgirdo dvare palikto savo kūdikio klyksmą. Metusi darbą nubėgo raminti vaikelio, o kai sugrįžo, toje vietoje, kur stovėjo karvė, rado atsivėrusią gilią duobę ir tik grandinės galą. Ant paties krašto neva kaip buvo paliktas, taip ir stovėjo kibiras su pienu.
Biržų kraštu susidomėjusiems lankytojams vietiniai noriai pasakoja vieną po kitos legendas apie apylinkės įžymybę. Sakoma, kad Karvės oloje žuvęs dvarininko tarnas, kai bandė gelbėti į smegduobę per medžioklę įsmukusį pono skaliką. Gailėdamas brangiai įsigyto šuns, šeimininkas už išgelbėtą augintinį buvo pažadėjęs 25 rublius.
Pinigais susiviliojęs tarnas, surišęs kelias vadeles ir vienu galu persijuosęs, o kitą apsukęs apie medį, nusileido į prarają, kur inkšdamas plūduriavo skalikas. Susirinkę smalsuoliai, ilgokai nesulaukę sutarto signalo, timptelėjo vadeles aukštyn ir ištraukė nebegyvą šuns gelbėtoją. Apsižiūrėta, kad be pėdsakų kiaurymėje dingęs ir skalikas.
Šikšnosparnių ir rupūžių buveinė
Piltuvo formos Karvės ola – giliausia Lietuvos smegduobė, jos gylis siekia apie 13 metrų, skersmuo – apie 12 metrų. Į apačią pamažu siaurėjanti įgriuva 8,5 metro gylyje susiaurėja iki 2 metrų. Įgriuvos dugne žioji trys gana siauros angos, o po jomis atsiveria ištirpusio gipso vietoje susidariusi požeminė ertmė.
Iš jos į šalis nusidriekia ir keli urvai: Šlapioji ola, Siauroji landa, Šikšnosparnių landa, Rupūžės ola su požeminiu apie 1,5 metro gylio ežerėliu ir Blizganti ola. Ilgiausias urvas tęsiasi 10 metrų, bendras jų ilgis siekia 46 metrus.
Prieš kelis šimtmečius įgriuvus smegduobei atsivėrusius uolienų sluoksnius smalsuoliams patogu iš arti apžiūrėti žemyn nusileidus įrengtais laipteliais. Tačiau ne visi išdrįsta, nors ir saugiai, leistis į žemės gelmes, mat įgriuvos urvuose slepiasi šikšnosparniai, ilsisi varlės ir rupūžės.
Prie Karvės olos turistams geriau nejuokauti linkint prasmegti. Užsižiopsojus gresia kūlvirsčiais nusiridenti, mat aplink olą gausu ir kitų, ne tokių gilių ir ne tokių plačių, tačiau irgi įspūdingai atrodančių įgriuvų – Klevų, Ievos ir Velykų smegduobių. Įdomu, kad pastarajai, atsivėrusiai 1986-aisiais per Velykas, duoti religinės šventės pavadinimo nesutrukdė net gilus sovietmetis.
Užleido vietą geologams
Karvės ola – toli gražu ne vienintelė smegduobė Biržų krašte, verta turistų dėmesio. Nuo kelio į Saločius prieš posūkį į garsiąją įgriuvą laukuose plyti dar kelios įžymybės. Viena jų – Geologų duobė.
Pirmoji ją aptiko Biržų ligoninės gydytoja.
Kadangi smegduobė atsivėrė 2003-iųjų balandžio 22-ąją, prieš pat paskutinį balandžio sekmadienį švenčiamą geologų profesinę šventę, Biržų regioninio parko darbuotojai ją taip ir pavadino. Po metų šalia atsivėrė kita įgriuva.
Naują smegduobę pastebėjo pro šalį važiuojantis Biržų rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Benjaminas Dagys. Jo garbei duobė pelnė Benjamino vardą. Deja, neilgai žmogus tuo džiaugėsi – įgriuvusi dar viena smegduobė sujungė abi duobes.
Taip Geologų duobė nustelbė Benjaminą ir šis vardas išnyko iš Biržų krašto įgriuvų žemėlapio.
Vos už kelių žingsnių plyti Lapės smegduobė. Specialistų nuomone, jos raida dar nesibaigusi – šlaitų viršūnės tebebyra.
Iš kitų ši smegduobė išsiskiria tuo, kad joje apstu chaotiškai suvirtusių vienas ant kito dolomito su gipso tarpsluoksniais luitų. Jų priskaičiuojama apie trylika.
Lapės ola – viena iš nedaugelio visą laiką sausų smegduobių. Net pavasarį tirpstant susikaupusiam sniegui vanduo joje neužsistovi. Todėl manoma, kad ši įgriuva dugne turi dar neužakusių kiaurymių, vedančių į požemiu nusitęsusias ertmes.
Lapės kaimynystėje – dar viena, Barsuko, duobė.
Kaimas tarp smegduobių
Turbūt didžiausią įspūdį turistams padaro unikalus Kirkilų kaimas Biržų rajone. Kirkiliškiai šypsosi pro ūsą pasakodami, kaip išgirdę kaimo tvenkinių istoriją turistai, susirinkę mantą, sprunka.
Į kaimą užsukę atklydėliai stebisi, kad čia gyvena labai turtingi žmonės, mat kone kiekviename kieme telkšo tvenkinėlis. Tačiau kai sužino, kad abipus į Kirkilus vedančio kelio matyti ežerėliai ir prie namų raibuliuojantys telkiniai yra vandens prisipildžiusios smegduobės, nuostabą pakeičia išgąstis: ką gali žinoti, ar nakvojant palapinėje po kojomis neprasivers žemė.
Į baikštuolių nuostabą, kaip iš tokio kaimo nepabėga gyventojai, vietiniai atkerta, jog viena po kitos prasiveriančios smegduobės nėra taip baisu, kaip visa griaunantys cunamiai ar žemės drebėjimai, o juk ir ten žmonės gyvena.
Kirkilų, arba Ilgasis, ežeras – didžiausias Lietuvoje karstinis ežeras, jis užima 3,9 ha. Jį sudaro tarpusavyje susijungusios ir vandens prisipildžiusios 25 smegduobės. Ežerą puošia dvi salos.
Ežeras unikalus dar ir tuo, kad net vasarą jo dugne vanduo nesušyla – visus metus laikosi 6–8 laipsnių temperatūra, todėl plaukiojant labai netikėtai gali perlieti kaustantis šaltis. Gal todėl prie jo poilsiautojų daug nematyti, nors regioninio parko direkcija čia įrengusi jaukią poilsiavietę.
Pasak I.Petrikonytės, išskirtinis Kirkilų ir kitų aplinkinių kaimo ežerų bruožas – specifinis vanduo. Jame mažai deguonies.
Tačiau žuvys juose veisiasi. Bet ypač – mikroorganizmai – dafnijos.
O atvykusius į vasaros pabaigą Kirkilų vandenys pasitiks išraudę – žydės raudonosios sierabakterės. Kaime tuo metu padvelkia sieros kvapas.
Dėl savitų mikroorganizmų ir kitų unikalių aplinkos savybių kaimo ežerėliai paskelbti europinės svarbos buveine – gipso karsto ežerais.
Smegduobėmis turistus vilioja ir Pasvalio kraštas. Prieš šešetą metų miesto pietiniame pakrašty, tarp magistralės „Via Baltica“ ir Panevėžio gatvės, įkurtas 8 ha ploto užimantis smegduobių parkas. Jame – keliolika įvairaus dydžio ir amžiaus smegduobių. Parką puošia rajono skulptorių darbai, o didžiausioje smegduobėje įrengta scena ir amfiteatras žiūrovams. Parke yra dviračių ir pėsčiųjų takeliai, sūpynės, pakylos riedlentininkams, suoleliai pailsėti.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
