Rugsėjo 26 dieną Biržų krašto muziejininkai pakvietė į trečiąjį renginį, skirtą 2009 m. Europos paveldo dienoms,
Renginio metu buvo lankomi ir prisimenami Biržų krašto tautinių mažumų objektai. Gausiai susirinkusiems klausytojams buvo priminta apie mūsų krašte jau beveik pamirštas tautas – karaimus, totorius, vokiečius. Iš jų liko tik vietovardžiai, kapai ir prisiminimai bei jų istorija.
Karaimų gyvenimo pėdsakų galime rasti Biržų tvirtovės statytojo Kristupo Radvilos Perkūno laikais, septyniolikto amžiaus pabaigoje. Vėliau jau Kristupas Radvila II 1636 metais konstatavo, kad mieste gyvena „dvejopi žydai: rabinai ir karaimai“.
Karaimai yra VII amžiuje Bagdade atsiradusi žydų sekta. Jie, skirtingai nei tradicinių tikėjimų žydai, nepripažįsta Talmudo ir remiasi tik Senuoju Raštu – Biblija. Beje, patys karaimai, neretai dėl religijos panašumų vadinami žydais, pyksta ir įvairiai pabrėžia savo atskirumą. Kitaip nei Krymo totoriams, karaimams pavyko išlaikyti ir savo kalbą.
Kita Biržų kunigaikštystėje išsiskyrusi tauta – totoriai, kurių pėdsakus galime rasti XVI – XVII amžiuose. Neatsitiktinai 1645 metų žemėlapio legendoje šalia miestiečių, valstiečių, kareivių ir bajorų Juzefas Naronovičius- Naronskis nupiešė raitą totorių, apsiginklavusį lanku ir strėlėmis.Totoriai aiškiai skyrėsi į dvi grupes: totoriai-kelio bajorai, atliekantys laiškų prievolę ir totoriai-žemionys vadinami „Jo Šviesybės kunigaikščio totoriais“. XVII amžiaus viduryje Biržų krašte gyveno keliolika įvairių grupių totorių giminių.
Galima spėti, jog šešiolikto amžiaus pabaigoje Totorių kaime gyveno vien totoriai, atliekantys karinę prievolę. Net 1641 metais šioje vietovėje, dar vadintoje Totorių riba (obręmb tatarski), vis dar gyveno tik totoriai. J. Naronskio žemėlapyje šioje vietovėje pažymėti du simboliai – „Ašperai totoriai“ bei „trys totoriai“. Šiandien toje vietoje išlikę Aspariškių ir Totorkalnio kaimai“.
Septynioliktame amžiuje totoriai gyveno ir turėjo žemės valdų Natkūnų (Jasiškių), Klibovo (Klibiškių, Bliūdžių) kaimuose, prie Nemunėlio Radviliškio, Niutanuose, Kiemėnų palivarke. 1662 metais Jarošo Achmatovičiaus testamentas kalba apie tai, kad jis savo Panemunės palivarke turėjo nuosavą mečetę, šalia kurios buvo nedidelės musulmonų kapinaitės Visiškai totorių nebuvo Papilio ir Salamiesčio valdose.
Vokiečius Biržų krašte nuo pat šešiolikto amžiaus vidurio galime skirstyti į kelias grupes: miestiečiai, pirkliai ir amatininkai; bajorai žemionys; kareiviai ir karininkai; liuteronų dvasininkai. Dabar tikrų biržiečių, save laikančių vokiečiais, jau ir nėra, mums tik liko čia kažkada gyvenusių pavardės – Cymermanas, Šotas, Grockis, Škultas, Plėjeris, Benkienas, Vechmanas, Tynkauzas, Melderis, Grotuzas, Sesvėgenas, Koškielis, Skibas.
Vedini lenko Bronislovo Petrausko, apsilankėme Biržų katalikų bažnyčios rūsyje, kur yra palaidota keletas grafų Tiškevičių šeimos atstovų, buvo pagerbtas bažnyčios fundatoriaus, grafo Jono Tiškevičiaus atminimas.
Toliau kelias vedė Kęstučio gatve, kur prie buvusios pravoslavų stačiatikių cerkvės šių eilučių autorius papasakojo apie 1997 m. vykdytus žvalgomuosius archeologinius tyrimus, kada buvo rastos prie cerkvės buvusios senosios kapinės, šventoriaus tvora, 3 m atstumu nuo cerkvės fligelio 0,4 m gylyje - 2 kriptos. Kriptos mūrytos iš raudonų plytų, jų ilgis 2,2 m, plotis – 1,2 m. Abiejose išlikę karstai – pirmoje apnaikintas, kitas karstas neliestas. Karstai mėlynos spalvos. Šalia jų – pravoslavų tikėjimui būdingos relikvijos – šluotelė su buteliuku aliejui. Žmonių pasakojimu prieš karą čia buvusios pravoslavų kapinės, stovėjo kryžiai. Pokario metais, uždarius cerkvę, kryžiai ir tvora buvo nugriauti, teritorija sulyginta.
Toliau, lydimi B.Petrausko, susirinkusieji aplankė buvusią lenkų pradžios mokyklą, dabar užkaltais langais žiūrinčią į Kęstučio gatvę. B. Petrauskas pasakojo apie čia buvusią biblioteką, kurioje suvažiuodavo skaityti laikraščių vos ne visi apylinkių dvarininkai lenkai bei liūdną lenkų pradžios mokyklos mokytojos Vandos Rodkevičiūtės – Ordincovienės istoriją.
Ji - Kaunių dvaro savininko Stanislovo Ordyneco žmona. Palaidota Pabiržės senosiose kapinėse, Ordynecų šeimos kapavietėje. Biržų mokykloje dirbo pagal lenkų švietimo draugijos „Oswiata“ paskyrimą. Jos vyras buvo mokyklos rėmėjas ir globėjas. Pradėjo dirbti dar netekėjusi, bedirbdama ištekėjo už S.Ordyneco.
S.Ordynecas prieš tai artimai bendravo su savo vyriausia tarnaite. Praėjus 4-5 metams po vestuvių tarnaitė, ir toliau likusi tarnauti pas Ordynecus, iš keršto V. Rodkevičiūtę – Ordincovienę pasmaugė. Mokykloje visą laiką po mokytojos mirties kabėjo jos portretas. Jos žuvimo dieną Biržų katalikų bažnyčioje mokyklos mokiniai ir mokytojai eidavo melstis. Mišias užpirkdavo S.Ordynecas, po to mokinius pavaišindavo saldainiais.
Po lenkų sekė mūsų bendrapiliečių latvių eilė. Nebuvo užmiršta ir evangelikų liuteronų bažnyčios istoriją, jos atsiradimas Biržų krašte, kur evangelikų liuteronų parapija buvo įsteigta septyniolikto amžiaus pradžioje, o bažnyčia, pastatyta 1636 metais, kunigaikščio Kristupo Radvilos II lėšomis, 1961 metais sugriauta.
Autobusais pravažiavę per Biržų centrą ir priminę, kad Kęstučio, Vilniaus, Vytauto gatvėse gyveno gausi žydų diaspora. Malūno gatvėje, senosiose žydų ir karaimų kapinėse, susirinkusieji klausėsi muziejininkės Snieguolės pasakojimo apie žydų istoriją Biržų krašte. Buvo prisimintas tragiškas šios tautos likimas Antrojo pasaulinio karo metu bei Pakamponyse pagerbti čia nužudyti mūsų bendrapiliečiai. Savo prisiminimais noriai dalijosi B.Petrauskas, O.Petronytė, S.Rožėnienė.
Toliau kelias vedė į gal daug kam ir nelabai žinomą objektą – rusų sentikių Kvedariškio kaimo kapines, kur mūsų laukė ir starovierų atstovai. Pravoslavų Bažnyčia savo istorijoje turėjo vidinių nesutarimų ir ginčų. Dėl patriarcho Nikono vedamų reformų 1666 metais ji skilo į dvi savarankiškas – stačiatikių ir sentikių Bažnyčias. Sentikiai bėgo į Lietuvą, slėpdamiesi nuo religinių persekiotojų, o carinė valdžią jų imigraciją toleravo, nes tai padėjo rusinti kraštą. Taip Kvedariškio kaime devyniolikto amžiaus pabaigoje apsigyveno nemažai pravoslavų sentikių. Jie pasistatė maldos namus, kurie dabar jau nebeveikia.
Pasiklausę seniausios Kvedariškio kaimo gyventojos, 86 metų Jevgenijos Samuilovos prisiminimų, jos su kita moterimi rusiškai giedamo Lietuvos himno, muziejininkės Editos Lansbergienės pasakojimų, važiavome toliau: mūsų dar laukė evangelikų liuteronų kapinės Kraštuose, Marytės Undzėnienės pasakojimas apie Grintelius, Skrebiškio dvaro, kurį išgarsino 1863 metais įvykęs Zigmanto Sierakausko suėmimas, liekanos, jau nebe pirmas apsilankymas Anglių kalne, ant kurio 1938 metais pastatytas paminklas primena bendrą lietuvių ir lenkų kova prieš carinę valdžią vardan laisvės. Nuoširdžiais plojimais visi sutiko B.Petrausko skaitomas poeto lietuvio – lenko Adomo Mickevičiaus eiles.
Muziejininkai nuoširdžiai tiki, kad ši išvyka praplėtė joje dalyvavusių akiratį, kam suteikė naujų žinių, kam įtvirtino ir senąsias apie mūsų bendrapiliečius, apie mūsų Lietuvėlės ir Biržų krašto kitų tautų atstovus. Muziejininkai dėkoja ir visiems dalyvavusiems, kalbėjusiems, deklamavusiems, pasidalijusiems atsiminimais apie mūsų kitataučius žemiečius.
