„Nors vardas ne Olimpija, ji visuomet susijusi su olimpiniais metais“, - duodamas interviu portalui Krepsinis.net, šypsodamasis kalbėjo V.Chomičius, taip pat nepraleidęs progos pasveikinti dukrą su 20-uoju gimtadieniu bei palinkėti jai viso ko geriausio.
Simboliška, bet 1992 m. Lietuvos krepšininkai pasiruošimą atrankai taip pat kaip ir šiemet pradėjo Druskininkuose. Dabar su buvusiais bendražygiais V.Chomičius neretai dalijasi prisiminimais. Dažniausiai – apie iškilusius sunkumus, kurių praeityje buvo kur kas daugiau. Pavyzdžiui, kad ir organizaciniais klausimais, pradedant lėšų rinkimu, baigiant draugiškų rungtynių organizavimu.
- Prisimenate tą, akimirką kai sulaukėte skambučio, jog reikia jungtis į Lietuvos rinktinę, ar galbūt pats buvote to iniciatorius? - Krepsinis.net paklausė V.Chomičiaus.
- Buvome tokie artimi, kad kai tik sužinojome, jog Lietuva tapo laisva, iš karto atsisakėme Sovietų Sąjungos rinktinės ir visų kitų varžybų. Pradėjome užsiimti atitinkama veikla, kad galėtume atstovauti Lietuvai.
- Prieš 20 metų lietuviai dalyvavo pirmojoje, o dabar – antrojoje olimpinėje atrankoje. Ar įžvelgiate kokių nors panašumų?
Panašumas tik tas, kad dalyvaujama atrankoje. Nuotaikos ir visas pasiruošimas truputį skiriasi. Sporte ir pačiame siekyje nepasikeitė niekas. Pasikeitė tik kartos, galimybės ir patys žaidėjai. Pats svarbiausias panašumas – tai, kad norime dalyvauti ir žaisti už Lietuvą. Aišku, kai dalyvavome pirmoje atrankoje, noras buvo labai didelis, nes viskas dar buvo neišbandyta, skirtingai nuo dabar. Dabar reikia viską pakartoti. Laimėti yra viena, o pakartoti – kita.
Visi anksčiau mėtėme į krepšį, ir dabar visi tai daro. Siekis atstovauti rinktinei turi būti neblėstantis. Jis turi būti tarsi energijos šaltinis, kuris tave kviečia. Ir nesvarbu, kiek sėkmingai žaidei klube, kokiam lygyje esi, jei tu esi reikalingas, energija už Lietuvą turėtų visus pritraukti.
- Pagarsėjote ir labai sunkiu ir papildomu darbu. Kuris krepšininkas jums primena patį save?
Dabar daug tokių. Galėčiau paminėti Rimantą Kaukėną, buvo Arvydas Macijauskas. Ir apskritai, visas į rinktinę atėjęs jaunimas atsiduoda 100 proc. Bet nepasakyčiau, kad veteranai dirba blogiau. Pavyzdžiui, Darius Songaila nuo pat pasiruošimo stovyklos pradžios stengiasi iš visų jėgų. Tiek ir Šarūnas, kiek leidžia jam jėgos, dalyvauja visur.
- Ar pritartumėte, kad Lietuva pasirodo geriau, kai iš rinktinės mažiau tikimąsi?
Žinote, galima ieškoti visokių filosofinių nukrypimų. Aišku, kai žmonės visada kalba, kad žmogus yra silpnas, nėra, ko iš jo tikėtis, užgaunamas vidinis ego. Kiekvienoje srityje norėdamas parodyti, kad esi kažko vertas, tam atsiduodi. Bet nėra ir taip, kad kai žmogus giriamas, jis taip pat jau nedirba. Turbūt yra kitas, sportinis aspektas: sveikata, formos nebūvimas ir pan. Šiandien esame surinkę gerą kolektyvą, bet vienas susimušė kelį, kitam skauda kažką kitą, trečiam – dar kažkas. Ir žiūri, kad turėjai daug krepšininkų, bet kai reikia, vertiesi tais pačiais, galbūt daugiau jaunesniais, žaidėjais.
- Arvydas Sabonis aktyviais dalyvavo treniruotėse. Kokią įtaką jis daro krepšininkams?
Taip išėjo, kad visi treneriai turėjo būti puolėjais, o rinktinės kandidatai darė gynybos pratimą, kuriame turėjo judėti. O ir visose treniruotėse buvusiam Arvydui buvo įdomu būti aikštelėje ir tapti mokytoju. Visai neblogai viskas išėjo, nes žaidėjų motyvacija prieš jį ginantis buvo labai aukšta. Visi, kurie buvo prie Arvydo, labai stengėsi.
- Ar stebint tokį Sabonį nenugrimztate į praeitį apie bendras rungtynes?
Kai tik turime galimybę, visada prisimename, kaip treniruodavomės, kokias sąlygas turėjome. Daugiau prisimename sunkumus, kuriuos reikėdavo įveikti. 1992 metais kiekvienas iš mūsų turėjo įdėti labai daug pastangų, kad galėtume dalyvauti olimpiadoje – turėtume lėšų, dalyvautume draugiškose rungtynėse. Tiek metų praleidus kartu, neįmanoma atsisėsti prie stalo, pavalgyti ir išsiskirstyti. Turime visokiausių istorijų, kuriomis dalijamės ir tarpusavyje, ir su kitais. Per tokį ilgą laiką, kai buvome profesionalai, išmokome pasimokyti iš pralaimėjimų. Kiekviena nesėkmė tave priverčia labiau susikaupti. Tuomet savyje pradedi ieškoti rezervų, kur galėtum tobulėti. Pavyzdžiui po pralaimėtų draugiškų rungtynių, pirma reikia daryti išvadas, pasisemti, ko trūksta, ir pasilikti, kas tą dieną buvo geriausia. Tokiu balansu galima tobulėti.
- Kokie jūsų ateities planai klubinėje karjeroje?
Pastaruosius tris mėnesius dirbau „Dnipro“ klube, patekome į atkrintamąsias ir neblogai pasirodėme. Komanda sezoną įvertino teigiamai, o sutartį pratęsiau dar dviems metams. Man labai patiko, kad klubas ukrainiečius užsiaugino nuo mažumės. Žinoma, legionierių ilgai neišlaikysi, bet auga jauni vietiniai žaidėjai. Turime pakankamai jauną komandą, bet taip pat jau įgijusią nemažai patirties. Kitą sezoną dauguma žaidėjų turėtų dar labiau atsiskleisti.
- Ar klubas nepyksta, kad vasarą nebūnate su komanda?
- Ne, nes kai atstovauji nors ir ne jų šaliai, tarptautinėse varžybose įgauni patirties ir tai perduodi savo komandai. Mano bendravimas su klubu ir žaidėjais nesibaigė tuo, kad baigiau sezoną ir išvažiavau. Bendraujame kasdien, o jie rungtyniauja, treniruojasi. Mes padarėme savo vasaros lygą, kur visi dirba ir tobulėja. Kai daug padirbėjęs esi susidaręs tvirtus pamatus, per pasiruošimą žaidėjai labiau pasitiki savimi, nes turi tvirtą pagrindą. Man padeda ir komandos kapitonas, fizinio pasiruošimo treneris Tomas Munius, prezidentas. Darbas verda, o aš nesu toli nuo komandos.
