Lietuvos gelbėtoju kadaise save apskelbęs premjeras ketvirtadienį (04.10) politinį žargoną paįvairino dar vienu “perlu”. Bandydamas pateisinti susidorojimą su policijos generaliniu komisaru, jis Seime pareiškė, kad komisarą “kai kas išdūrė”.
Tačiau, regis, kol kas kiečiausias išdūrimo meistras bus pats monumentalusis premjeras. Jis sėkmingai išdūrė visus savo sąjungininkus, žygio draugus ir t.t., o dabar, suglaudęs pečius su prezidentu, ima Lietuvą.
Nenuostabu, kad tą pačią burtininkę garbinantys aukščiausi valstybės pareigūnai rado bendrą kalbą. Ponas Paksas jau gali realybe paversti savo ankstesnius gąsdinimus ir keršyti visiems jo “skriaudėjams”, o gudrusis AMB iš tokios draugystės gali tikėtis beveik absoliučios galios. Švelnus Seimo pirmininko pasimuistymas ir jo įtakos netekusi partija tėra it uodo zyzimas.
Šioje situacijoje piliečių nuomonė netrikdo naujo politinio darinio, kurį būtų galima švelniai pavadinti Naująja lolašvili politikos sąjunga. Tos sąjungos vaisiai - perversmas Vilniaus savivaldybėje, kurioje patogiai įsikūrė premjero žmona. Nesvarbu, kad sostinės gyventojai balsavo už dešiniąsias partijas, o liberalai surinko daugiausiai balsų. Piliečiams eilinį sykį buvo parodyta - kieno valdžia, to ir galia.
“Už trisdešimt grašių” savo ankstesnius susitarimus pardavę lenkų atstovai jau gali pajusti, kad principų pardavimas politiniame turguje yra pelningas. Referendume dėl narystės ES biuleteniai bus spausdinami ne tik valstybine kalba, bet ir lenkiškai bei rusiškai. Socdemasi lenkams dar pažadėjo palankius Švietimo ir tautinių mažumų įstatymus, šiltas vieteles prie valdiško lovio.
It mostelėjus burtininkės lazdele taškomasi valdžios galiomis. Toji galia tinka ir pigiam šantažui. Savivaldybių tarybose, kuriose socdemų partijos atstovai atsidūrė opozicijoje, nesidrovima pareikšti, kad, atstūmus premjerinę ir prezidentinę partijas, tokiems miestams sunku tikėtis paramos. Vadinasi, jei ne sava “chebra” valdžioje, galima ir nusispjauti piliečių pusėn, miestų bei miestelių perspektyvas matuoti pagal savo dvaro poreikius. Tokiai elgsenai geriausiai tinka dabar valdžios koridoriuose populiarios rusų kalbos žodis “bezpredelas”.
Šis žodelis labai dera ne tik naujos politikos veiklai apibūdinti. Kaip kitaip įvardyti mėtymąsi Lietuvos pilietybe pagal dosniausio rėmėjo Jurijaus Borisovo verslo interesus? Valstybinės kalbos dar vis neišmokęs ponas gali pilietybę kaitalioti it pirštines, Lietuvos prezidentą laikydamas savo dosnioje kišenėje.
Nenuostabu, kad pirmieji Pakso ir Brazausko susiglaudimai įvyko ponios Lolišvili bute. Gal jau tada geroji valdžios vyrų fėja įkrovė jiems tikėjimą būsimos misijos šventumu. Tad ir nerausta dabar politikai tyčiodamiesi iš valstybės piliečių, savo ambicijų tenkinimą vadindami rūpinimusi paprastu žmogumi, policijos darbo žlugdymą - stabilizavimu, kitų laimėjimus - savais. Burtininkų verti triukai - lydekai paliepus, man panorėjus. Ką gi - gyvename stebuklų šalyje.
