Seras Ralfas Dahrendorfas, kurio komentarai pastaruoju metu vis dažniau pasirodo “Veide” (www.veidas.lt), sako, kad įtarimas, jog politikai yra linkę meluoti, toks pat senas, kaip ir patys politikai. Tačiau, kai politikas pagaunamas meluojant, padariniai dažnai būna skaudūs, ypač demokratinėse šalyse.
Galbūt taip ir yra demokratijos pradžiamokslį jau seniai išmokusiuose kraštuose, tačiau Lietuvoje meluojantis ir išsisukinėjantis politikas, ar jis būtų senas vilkas, ar tik besiplunksnuojantis politikos naujokas, tiesiog tampa norma. Miglas pučiantys valstybės vyrai bei moterys sėkmingai kraustosi iš partijos į partiją, kopia karjeros laiptais su tuo pačiu pažadų įdaru pateikinėdami masiniam skoniui patrauklią plepalų mišrainę.
Mūsų politikai turi dar vieną savybę - jie įsivaizduoja, kad valstybės piliečiai turi trumpą atmintį ir protą. Pavasarį Prezidentūros ir premjero aplinkai nepavyko iš posto išstumti neparankaus komisaro Vytauto Grigaravičiaus. Tačiau įsibėgėjus vasarai ir atslūgus visuomenės dėmesiui tam, kas vyksta valdžios koridoriuose, vėl pabandyta išklibinti lietuviškojo komisaro Katanio pozicijas. Šiame žaidime ketinta pasinaudoti Raseinių korta. Nors bandyta tokius gandus paneigti, jie vis dėlto labiau panašūs į išsisukinėjimą, nes politikavimu komisarą apkaltinęs vidaus reikalų ministras Virgilijus Bulovas niekaip nesutramdo savo paties pavaldinio Jono Liaudansko.
O šis, paleidęs krūvą iki šiolei nepagrįstų kaltinimų policijos vadovui ir Seimo pirmininkui, pasislapstęs ligoninėje, vėl išniro išdidus ir nepalaužiamas. Jis, priešingai nei policijos vadovas, buvo pakviestas į Valstybės dienos proga surengtą priėmimą Prezidentūroje. Ten pat išdidžiai sukinėjosi ir ryšiais su nusikaltėliais įtariamas skandalingasis seimūnas Vytautas Šustauskas. Vadinasi, tiedu ponai yra prezidento aplinkos gerbiami piliečiai. Ar tik asmeninės prezidento burtininkės kerai nebus apžavėję ir Prezidentūros protokolo tarnybų, jei niekam nė motais, ką apie tai gali pagalvoti visuomenė.
Bet ar išsisukinėtojams svarbi visuomenės nuomonė, kai išsisukinėjimai tampa valstybės gyvenimo norma? Visi jau seniai pamiršo įsimylėjusio premjero melą po priešvestuvinės kelionės Egipte, keistus dabartinio prezidento patarėjo nacionalinio saugumo klausimais aiškinimus, kodėl jis, žinodamas apie įvykius Raseiniuose, tylėjo ir laukė, kol įsidegs konflikto židinys. Tokia trumpa atmintis - puiki terpė išsisukinėtojams. Apie moralę nėra ko ir kalbėti. Kokia dar moralė politikoje?
Per visą nepriklausomos Lietuvos egzistavimo laikotarpį buvo daug politinio teatro personažų, kurie, nors ir žiūrovų nušvilpti, vėl ropščiasi į sceną ir bando aiškinti apstulbusiems žiūrovams, kaip jie turėtų suprasti jų vaidmenį. Štai turtingiausias seimūnas Viktoras Uspaskichas bandė suvaidinti liaudies gelbėtoją nuo partijų, nutylėdamas savo oligarchinius interesus. Žemės ūkio rūmų, dotuojamų iš visų mokesčių mokėtojų pinigų, vadovas Jonas Ramonas apsimetinėjo žemdirbių gynėju, o kai atėjo atsakomybės valanda, nutarė suvaidinti premjero keršto aukos vaidmenį. Politinės tuštybės ir interesų mugėje nepralenkiami buvo Vilniaus savivaldybės tarybos politikai, kurie kare dėl mero posto dingdavo arba vėl atsirasdavo, žaidė tautinių mažumų korta, auksiniais balsais ir kitokiais “žaislais”.
Net ir prezidentas, įsuktas viešųjų ryšių karuselės, puolė ginti dvejetukininkų, užmiršęs gabiuosius šalies moksleivius. Vanitas vanitatum, beliktų sušukti, tačiau išsisukinėjantiems politinio teatro aktoriams žiūrovų reakcija mažai terūpi.
Tas pats R. Dahrendorfas tikina, jog tam, kad politikas prarastų pasitikėjimą, pakanka tik abejonių šešėlio. Bet kol kas Lietuvoje tos taisyklės negalioja, nes keistiems politikos personažams tauta dar vis gailestinga, ypač tiems, kuriuos neva skriaudžia oponentai.
“Akiračiai” (www.akiraciai.lt)
