Vitalija pasakoja esanti vienturtė dukra šeimoje. Jos vaikystė buvo rami, tėvai ją auklėjo doru ir sąžiningu žmogumi. Psichologinės problemos prasidėjo po tėvų skyrybų. „Man buvo 12, kai tėvai nusprendė pasukti skirtingais keliais. Tada pirmą sykį lankiausi pas psichologus – pati su situacija nesusidorojau. Tiesa, pakako vos trijų seansų, kad suprasčiau savo bėdas“, – prisimena pašnekovė.
Pasak jos, po tėvų skyrybų visiškai pasikeičia vaiko pasaulis. Mergaitei buvo skaudu apsiprasti su tuo, kad tėčio nebėra namuose, jis gyvena kitur: „Dabar suprantu, kad tėvams skyrybos buvo vienintelė tinkama išeitis, bet kai esi paauglys, galvoji ne apie kitus, o tik apie save. Patirta trauma buvo labai didelė ir skaudi.“
Taip
Ne
Nežinau, man tai neaktualu
Iš depresijos duobės lipo pati
Baigusi vidurinę mokyklą Vitalija išvažiavo studijuoti į Vilnių. Po pirmojo kurso išvyko į Graikiją, ten šimtą dienų dirbo be jokio poilsio. Vis dėlto grįžo pilna teigiamų emocijų, jautėsi turinti daug jėgų. Greta universiteto ėmė studijuoti dar ir kolegijoje. „Darbų buvo daug, bet ir pasitenkinimas savimi buvo didesnis. Ilgai taip gyvendama neištempiau, prasidėjo depresija. Ji buvo gili, truko du ar tris mėnesius, bet pavyko iš jos išlipti pačiai“, – gyvenimo istoriją pasakoja mergina.
Baigusi antrą kursą pagal studentų mainų programą Vitalija išvyko studijuoti į Pietų Korėją. „Universitetas buvo privatus, 36-asis pasaulio geriausiųjų reitinge, studijos – labai intensyvios. Prisidėjo ir kita kultūra, nauji žmonės. Visa tai paveikė mano psichikos sveikatą, vėl prasidėjo depresija“, – sako pašnekovė.
Praėjus studijų pusmečiui, Vitalija nusprendė dar negrįžti į Lietuvą, o pakeliauti po pietryčių Aziją – tai buvo jos vaikystės svajonė. Keliaudama ji sako išmokusi pabūti su savimi, geriau suprasti save. Pirmiausia aplankė Filipinus, tada Malaiziją. Čia sutiko pirmąją meilę ir užsibuvo ilgiau nei planavo. „Pirmą kartą gyvenime įsimylėjau, – prisipažįsta mergina. – Dar ketinau aplankyti Tailandą, bet iki vasaros pabaigos pasilikau Malaizijoje. Grįžau, nes su tėvais buvom suplanavę kelionę į Norvegiją. Po jos vėl dviem mėnesiams išskridau į Malaiziją. Vis dėlto privalėjau grįžti į Lietuvą – laukė studijos, tėvai.“
Naujas jausmas Vitalijai sukėlė manijos būseną. Grįžus į Lietuvą jai vėl prasidėjo depresija, ji išgyveno, kad negali būti kartu su mylimuoju. Klinikinė depresija šįkart truko ilgai – net 9 mėnesius, merginos organizmas visiškai išsiderino. Antakalnio poliklinikoje ji pradėjo lankyti psichologo konsultacijas, ten jau per ketvirtąjį užsiėmimą išgirdo, kad turėtų vartoti vaistus. Nesutikusi su tokia nuomone, Vitalija konsultacijas metė.
Manijos būsena maloni, bet pasekmės – skaudžios
Ir iš šios depresijos duobės mergina išlipo pati. Prasidėjo nauji mokslo metai, mokytis jai patiko, atsirado motyvacija, taip pat – naujų draugų. Vitalija pasinėrė į vakarėlių sūkurį. „Tik dabar suprantu, kad mane užklupusi manija buvo labai sunki. Tuo metu atrodo, kad tavo galvoje gyvena dešimt žmonių, tu viską gali, niekas tau negali paprieštarauti, nes viską žinai geriau už kitus. Nors daug alkoholio nevartojau, visą laiką jaučiausi apsvaigusi“, – prisimena pašnekovė.
Daug pinigų mergina tuo metu neiššvaistė tik todėl, kad jų neturėjo: „Įsivaizdavau, kad galiu gyventi ir be jų, kiti gali mokėti už mane. Eidavau iš vakarėlio į vakarėlį, atrodė, kad visi mane mėgsta, nors dabar suvokiu, kaip iš tiesų visus buvau užknisusi. Nuo manęs pradėjo nusisukti net artimi draugai, turėjau pakeisti butą. Būdamas manijos būsenos save vertini visai kitaip, nesuvoki, kaip tave mato aplinkiniai.“
Mergina sako, kad manijos būsenos žmogui yra malonios, tik nemalonūs jų padariniai: „Tuo metu visi nuo tavęs pavargsta, tik pats nuo savęs nepavargsti. Tris kartus nemiegojau po dvi ar tris paras. Kaip ir vartojant narkotikus, smegenys išskiria daug dopamino. Tik dabar, po dvejų metų, pradedu atleisti sau už tai, ką tuo metu pridariau. Bandau save įtikinti – tai buvau ne aš, tai buvo mano sutrikimas. Vis dėlto suvokiu, kad sprendimą nesigydyti priėmiau pati.“
Būdama manijos būsenos Vitalija susipažino su dvigubai vyresniu vyriškiu. Dabar ji sako neįsivaizduojanti, kaip galėjo užmegzti santykius su tokiu žmogumi. „Jis neturėjo jokio išsilavinimo, buvo alkoholikas. Žodžiu, blogiausias variantas, kokį tik galėjau išsirinkti. Aišku, tuo metu man taip neatrodė, pradėjom susitikinėti. Mudviejų santykiai nuo pradžių buvo toksiški“, – sako pašnekovė.
Gydymas ligoninėje nepadėjo
Manijos laikotarpis tęsėsi tris mėnesius, kol tėvai privertė Vitaliją nueiti pas psichiatrą. Iš jo kabineto mergina buvo išvežta priverstinai gydytis į Klaipėdos psichiatrijos ligoninę. Savaitę ji praleido intensyvios priežiūros skyriuje, nes kitur nebuvo vietų.
„Patyriau didžiulį šoką vien dėlto, kad buvau uždaryta, niekur negalėjau išeiti, – pasakoja Vitalija. – Šiame skyriuje žmonėms neleidžiama net įkrauti mobiliojo telefono, visi valgo be peilių ir šakučių, tik su šaukštais. Net rūkyti turi uždaroje patalpoje. Aplink nuolat girdėjosi šauksmai, per savaitę mačiau tris mirštančius žmones. Prašiausi, kad mane perkeltų į kitą skyrių. Negaliu pasakyti, kad aplinkiniai buvo išprotėję ar elgėsi neadekvačiai, jie tiesiog sirgo.“
Atsiradus vietai Vitalija buvo perkelta į moterų skyrių. Ten jau buvo lengviau – ji galėjo sulaukti lankytojų, pacientams siūlytos užimtumo veiklos. Ligoninėje praleido mėnesį, taip sutapo, kad Kalėdas ir Naujuosius sutiko ten. Nors ligoninėje vartojo vaistus, mergina iš jos išėjo vis dar būdama manijos būsenos.
Jos naujasis draugas dirbo Jungtinėse Amerikos Valstijose, tad pora nusprendė skristi ten. Kurį laiką Vitalijai Amerikoje nesisekė susirasti darbo, jai vėl prasidėjo depresija. „Po pusantro mėnesio išvažiavom į kitą miestą, ten pagaliau susiradau darbą. Dirbau nelegaliai, turėjau tik turistinę vizą, todėl su partneriu privalėjome kur nors išvykti, kad galėtume grįžti ir toliau saugiai gyventi JAV. Pasirinkome Dominikos Respubliką. Partneris gėrė ir ten, pradėjo prieš mane smurtauti. Neturėjau kam pasiskųsti, todėl kentėjau“, – pasakoja Vitalija.
Grįžusią į Ameriką vyras merginą smarkiai sumušė. Ji kreipėsi į policiją, partneris buvo uždarytas į areštinę, o Vitalija sėdo į lėktuvą ir grįžo namo į Lietuvą. Čia kurį laiką gyveno pas tėvus, o nuo rugsėjo vėl pradėjo lankyti universitetą.
Išmoko kontroliuoti savo būsenas
Vitalija pasakoja, kad jos gyvenimas tuo metu pagaliau nusistovėjo: „Klaipėdoje atradau psichiatrę, kuria pasitikėjau. Pradėjau vartoti vaistus. Rugsėjį prasidėjo nedidelė manija, pradėjo kristi svoris, vis dėlto pavyko su ja susidoroti. Tuo pat metu susitikau dar vieną žmogų, kuris man labai padėjo. Iki šiol esame kartu, kuriame savo bendrą verslą.“
Pasak pašnekovės, žmogui, turinčiam bipolinį sutrikimą, artimųjų parama yra labai svarbi. Ji džiaugiasi, kad artimiausi žmonės – tėvai, gyvenimo draugas – ją labai palaiko, ji visada turi į ką atsiremti, net ir sunkiausiais gyvenimo atvejais.
Mergina sako įsisąmoninusi, jog vaistai jai būtini, jų koncentracija organizme turi būti tinkama, kad nuotaika vėl nepradėtų svyruoti į vieną ar kitą pusę. „Vaistus, kaip vitaminus, turi gerti kasdien, – įsitikinusi Vitalija. – Jei juos vartoji, nepatiri nei manijos, nei depresijos. Žinoma, nuolat turi stebėti savo būseną. Kartais tai darau net perdėtai – vos pajutusi jėgų antplūdį, motyvaciją nuveikti ką nors nauja, imu įtarti beprasidedančią maniją. Gydytojai tenka mane raminti: „Viskas gerai, tik jautiesi laiminga.“
Vitalija supranta, kada dažniausiai jos nerimas dėl vienos ar kitos būsenos yra be pagrindo: „Kai tikiesi, kad tau gali nutikti kažkas negera, pradedi bijoti, kad tai jau nutiko. Pamažu mokausi mylėti save, pažinti savo kūną, būsenas, nors tai labai sunku. Daug padeda ir draugas, kuris mane mato iš šalies.“
Dabar mergina ne tik kartu su draugu plėtoja savo verslą, bet ir universitete rengia projektą, skatinantį atkreipti dėmesį į aplinkinius, jų nuotaikas, pastebėti žmones, kurie nežino, kad turi problemų. Jos teigimu, įsisąmoninti savo problemą yra pirmasis žingsnis link sveikesnio gyvenimo. Vitalija mano, kad kalbėti apie psichikos sutrikimus nėra gėda – jie yra tokie pat svarbūs kaip ir bet kurie kiti sveikatos sunkumai. Matydami tinkamus pavyzdžius, panašių problemų turintys žmonės įgyja vilties, kad gyvenimą pakeisti gali kiekvienas.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
