Šiais metais sukanka 450 m., kai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo paskelbtas Valakų reformos įstatymas. Ši reforma turėjo gilių ekonominių ir socialinių pasekmių to meto Lietuvai. Stebint šių dienų Lietuvos raidą kartais apima mintis, kad toji reforma, tiek nutolusi ir jau užmiršta, vis dar tam tikra dalimi diktuoja mūsų socialinę būtį.
Valakų reformos atgarsiai
Valakų reforma, kurią iniciavo Lenkijos karalienė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštienė Bona, įvedė tvarką žemėtvarkoje ir didžiojo kunigaikščio žemėse priskyrė aiškesnes, bet ir sunkesnes prievoles valstiečiams - jų pagrindu tapo lažas. Tai buvo ganėtinai nuožmi baudžiavos forma. Imdami pavyzdį iš didžiojo kunigaikščio žemių, šią tvarką savo dvaruose ilgainiui įsivedė ir LDK bajorai.
Baudžiava, tuo metu jau apmirštanti Europos Vakaruose, tapo ne tik LDK, bet ir Vidurio ir Rytų Europos bei Rusijos skiriamuoju bruožu, šio plataus regiono socialine ir kultūrine žyme. Baudžiauninkas buvo dvarininko nuosavybė. Jis dirbo dvarininkui didesniąją laiko dalį, naudodamas savo padargus ir gyvulius. Negalėjo persikelti kitur, tačiau pats galėjo būti parduodamas, kai kuriais atvejais netgi išskiriant šeimos narius. Nereikia ir sakyti, kad tarp baudžiauninko ir pono žiojėjo praraja.
Ar toji atsivėrusi praraja vis dar nestovi mums kaip kliūtis kuriant darnią, bendruomeniškumu pagrįstą demokratinę visuomenę? Ar toji Jono Biliūno lazda vis dar guli pas mus ant lentynos?
Tai, kad sudėtingų ekonominių bei socialinių pervartų metu per pastaruosius keliolika metų susiklostė didžiulė visuomenės turtinė diferenciacija, matyt, buvo neišvengiama, nors ji, išmintingiau bei teisingiau skirstant išteklius visus šiuos metus, galėjo būti mažesnė. Kur kas bjauriau, kad ir dabartiniu metu susiformavo savotiška "ponų" ir "baudžiauninkų" perskyra. Gal tai iš tikrųjų nulemta mūsų istorinės patirties?
Minėta perskyra visų pirma įtvirtinama pastebimai augant biurokratų galiai ir įtakai. Ironiška, kad jie pervadinti iš valdininkų į tarnautojus. Jie - tikrieji "ponai". Tai nematoma, nebyli ir didžiulė kariauna it po žeme glūdinti tūkstantinė terakotinių kinų kareivių armija. Šie asmenys nerenkami, beveik neatskaitingi, tačiau galių turi kur kas daugiau, nei politikai. Jie valdo informaciją, rengia teisės aktus ir patys juos įgyvendina.
Toks principas. Nenorėčiau demonizuoti kokios nors žmonių grupės: yra daug pasišventusių tarnautojų, gabių administratorių. Ne vienoje viešojo administravimo srityje esama gražios pažangos, panaudojamos informacinės visuomenės galimybės. Tačiau nuo faktų nepabėgsi. Kad ir kiek kalti politikai, supainioję žemės grąžinimo reikalus, būtent tarnautojų veiksmai sukėlė neišgydomą didelės gyventojų dalies nusivylimą savo valstybe. Tarnautojai dešimtis metų vedžiojo gyventojus už nosies, jie iš to pasipelnė, žinodami, kad jiems niekas negresia. Su tarnautojais eilinis gyventojas susiduria kiekvieną dieną spręsdamas savo reikalus ir, deja, pajunta, kad į jį žvelgiama iš aukšto, dažnai net paniekinamai. Nebus perdėta pasakius, kad tarnautojų požiūris į gyventojus - tai Lietuvos požiūris į savo piliečius. Taigi padėtis nelinksma.
Politikai išmoko šią pamoką ir suprato, kad ne jų rinkėjai, o aukšti valdininkai yra tikrasis galios šaltinis. Aukšti valdininkai yra "ponų ponai". Atrodytų, kuo aukštesnis valdininkas, tuo didesnė jo atsakomybė, tačiau Lietuvoje veikia kitas principas. Politikavęs, iš aukštos tribūnos žėręs kaltinimus ir netesėtus pažadus buvęs aukštas pareigūnas sulaukia didelės užuojautos aukščiausiuose valdžios sluoksniuose ir net atsisveikinęs su tarnyba mėgaujasi abejotino teisėtumo privilegijomis, tuo tarpu "mažiukai" ištėškiami kaip musės iš barščių.
Jau minėti aukšti politikai taip pat užsikrečia niekinančiu požiūriu į eilinį žmogų. Kaip kitaip vertinti, pavyzdžiui, pastarąją Alytaus tekstilės bankroto istoriją? Suprantama, kad padėtis rinkoje sudėtinga - sunku pasakyti, ar buvo įmanoma išvengti nesėkmės, spaudžiant darbštiesiems azijiečiams. Tačiau valstybė, buvusi pagrindinė įmonės savininkė, bankroto akivaizdoje įmonės skubotai atsikratė, pigiai pardavusi savas akcijas biržoje - bet kam. Lietuvoje yra numatytos bankroto procedūros, kurių metu veikia darbuotojų apsaugos mechanizmai. Visa tai ir buvo galima pritaikyti. Tačiau valstybė tiesiog pardavė kelis tūkstančius savų piliečių į neaiškias rankas, pasmerkdama juos paniekinimui, gniuždymui, patyčioms. Valstybė jiems suteikė ne garantijas, o įstūmė į tikrą baudžiauninko pragarą. Pusantro tūkstančio žmonių ne tik septynis mėnesius negauna atlyginimo, bet ir negali įsidarbinti kitame darbe, nes pagal įstatymus prarastų "Alytaus tekstilėje" uždirbtą, bet neišmokėtą uždarbį. Padėtis išties primena baudžiavos laikus.
Atsakymų nesulaukia
O kaip į tokią skandalingą padėtį reaguoja aukščiausi valstybės pareigūnai? Sunku buvo patikėti ausimis klausantis to, ką Lietuvos radijo laidoje "Dienos tema" š. m. spalio 12 d. pasakojo Alytaus tekstilininkų profesinės sąjungos vadovas Algimantas Bujanauskas. Jis minėjo, kad dar prieš paskutinįjį įmonės akcijų pardavimą Valstybės turto fondo Turto valdymo direktorius Raimondas Sedlevičius tvirtai pažadėjo, kad įmonė bus parduota lengvosios pramonės specialistams ir tikrai tęs įprastą veiklą. Vėliau premjeras G. Kirkilas vyriausybės posėdyje pažadėjo, kad darbuotojams bus sumokėti atlyginimai bent už laikotarpį, kai įmonę valdė valstybė, tačiau vėliau šio pažado išsižadėjo. Alytiškiai kreipėsi į prezidentūrą, bet sako nesulaukę jokio atsakymo. Per vyriausybės posėdį, dalyvaujant "Alytaus tekstilės" darbuotojams, premjeras G. Kirkilas įpareigojo Socialinių reikalų ir darbo ministeriją per savaitę jiems pateikti atsakymą - tačiau jo taip ir nesulaukta.
Tačiau gal A. Bujanauskas sutirštino spalvas, ir laidoje minėti pareigūnai pateiks paaiškinimus apie savo bendravimą su gyventojais. Demokratija prasideda nuo menkų dalykų, ir bent jau paprastas atsakymas į gyventojų laiškus, parodyta pagarba ir dėmesys yra tas demokratijos pirmas žingsnis, be kurio neįmanomi kiti. Vakarų politikas tik džiaugiasi, turėdamas galimybę atsakyti rinkėjams, nes toks bendravimas yra pati jo atstovavimo rinkėjams esmė. Ausys rausta berašant, tačiau negi šioj vietoj reikės priminti, kad į gyventojų laiškus stengdavosi reaguoti net sovietiniai kompartijos pareigūnai? Tuo metu mūsų politikams, besiskelbiantiems Vakarų demokratijos šaukliais, šis elementorius dar neįkandamas.
Vis dėlto atrodo, kad elektroniniai laiškai yra bent jau skaitomi. Praėjusią savaitę kažkokiam V. Stanaičiui skirta pusės metų laisvės atėmimo bausmė (jos vykdymą atidedant vieneriems metams) už tai, kad elektroniniu paštu nusiuntė prezidentui įžeidžiančias eiles. Sprendžiant iš aprašymų žiniasklaidoje, V. Stanaitis yra dažnai su įstatymais besipykstantis vyras. Tačiau priverčia suklusti jo draugės pastaba: jis yra siuntęs prezidentui laišką labai svarbiu asmeniniu klausimu, tačiau atsakymo taip ir nesulaukė.
