Šiandien Kolega pasakė žiauriai gerą anekdotą: “Gyvenimas nuo penkiasdešimties tik prasideda, - tarė Madam ir atsisuko į barmeną, - atnešk penkiasdešimt!” Man patinka tokie anekdotai - subtilūs. Kita vertus, man patinka ir juodasis komikas Saša Kohenas. Prisipažinsiu, tik dabar pasižiūrėjau jo begėdiškąją juostą “Bruno”... Iš tiesų man patinka tiek daug dalykų, o vis nerasdavau tam laiko. Išeinu jo ieškoti...
Trejos vestuvės
Ši savaitė man buvo kupina stiprių sukrėtimų. Iš savo draugių galėjau tikėtis bet ko, tik jau ne trejų vestuvinių anonsų! Dar blogiau: vienos mano ratelio mergaitės vestuvės netgi buvo paskelbtos post factum!
Netikėtai - nelauktai (kybur vybur riešutai) Paryžiuje ištekėjo Viktorija. Apie tai buvau informuota pavėluotu elektroniniu laišku, prie kurio buvo prisegta laimingos jaunavedžių poros nuotrauka.
Garbės žodis, jau buvau bemetanti rūkyti, bet tą akimirką tapau tokia silpna ir pažeidžiama, kad spragtelėjau žiebtuvėlio ratelį. O tada brūkštelėjau Vikai didžiosiomis: “KĄĄĄ?? TU IŠTEKĖJAI??”
Iš nuotraukos per visą monitorių į mane žvelgė Ji - miela, susivėlusi mergiotė neįprastai puošnia suknele. Šalia nauju, svarbiu žiedu didžiavosi Jis - prancūzas nuo Versalio. Jiedu susituokė? Pala, o ar ne man Viktorija dar visai neseniai guodėsi, kad šalia šito žmogaus ji nesijaučia saugi dėl rytojaus?
Didžiulė paslaptis
Kitą rytą Vika paskambino iš Frankfurto, kur viešėjo darbo reikalais. “Gyvenimas po vestuvių tęsiasi įprasta vaga - vietoj medaus mėnesio gavau komandiruotę”, - pasakė ji įtartinai ramiu balsu.
“Gal tu ne Franfurte, o Amsterdame? Prisivalgei grybukų ir kliedi? Kaip suvokti žodį “vestuvės” tavo atveju?” - paleidau klausimus kaip liūlius.
“Atsiprašau. Šimtą kartų atsiprašau. Bet aš iki pat paskutinės minutės nebuvau tikra, kad pasakysiu jam TAIP, - tuo pat ramiu balsu man prisipažino draugė. - Nusiramink - ne tu viena nieko nežinojai. Mes nesakėme net mamoms...”
“Tai kurių galų tas slaptumas? Kam tau reikėjo tokių vestuvių?” - neatlyžau. “Nežinau. Gal suveikė pats faktorius, kad jis nori mane vesti”, - nuoširdžiai pasakė Viktorija, ir aš išgirdau, kaip dužo dar viena didinga ledo pilis...
Kalba mamos
O, taip - visos moterys nori vestuvių. Net ir tos, kurios atrodo kietos kaip beisbolo lazdos. Tos, kurios niekada neašaroja per melodramas. Ir tos, kurios finansiškai yra nepriklausomos nuo jokių “antrųjų pusių”. Tos, kurios buvo mano užnugaris, mano palaikymo komanda, mano senmergių draugija.
Tiesa ta, kad čia visos nori tuoktis! Šiemet, dabar, tarsi tai būtų paskutinė galimybė įsigyti pigius bilietus į kokį nors Stebuklo krantą. Na, jeigu taip, tai na...
Kaip tikra pletkų boba paskambinau Patenkintai Sutuoktinei Evelinai. “Vika ištekėjo”, - išdaviau greituoju. “Žinau, - atsakė ji. - Gavau nuotraukas.”
Mano draugei kitos mūsų draugės naujasis statusas irgi atrodė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tačiau sugaišti pusvalandžio pašnekesiui su manimi Evelina neturėjo fizinių galimybių, nes sterblėje kybojo Mažoji, norinti kalbėtis su mama, drauge kepti blynus ir gerti arbatą.
Evelinos dialogas buvo padrikas kaip visų jaunų mamų: “Vika iš principo racionali, rimta ir atsakinga... Palauk, mažyle, padėk tą rankšluostį... Ji tokia buvo ir bus... Ar girdi, ką sakau? Neliesk... Duok Dieve, jai sveikatos... Na, prašau tavęs!!!”
Aukso žiedai
Nutariau šiuo klausimu pagaišinti Eveliną kada nors darbo metu. O dabar paskambinau Laurai: “Vika ištekėjo”, - pasakiau, lyg tai būtų naujiena, kurią ką tik nusipirkau iš bulvarinio reporterio už milijoną baksų, ir dabar mirk gyvenk turiu su visais pasidalyti.
“Žinau, skaičiau laišką, - nenustebo Laura. - Šakės, ne? Ir čia dar ne viskas... Ką darai rytoj vakare? Manekenė rengia vakarėlį prie mano židinio viena ypatinga proga...”
Netramdoma šypsena Lauros balse man kėlė nerimą. “Kokia dar proga?” - atsargiai paklausiau. Ragelyje nuskambėjo juokas: “Net nežinau, kaip čia pavadinti. Sužadėtuvių gal?”
“Eik šikt!” - šūktelėjau. “Rimtai, - atsakė ji. - Jie šiandien perka žiedus...”
Jie. Žiedus. Sužadėtuvės. Manekenė išteka... Va tai tau... Neturiu nieko prieš jos Šaunųjį, juoba kad jis tikrai šaunus. Bet gal padarome kokius nors intervalus tarp tokių naujienų? Ką, draugės?
Kvėpavimo pratimai
Susukau Kleo. “Aš kvėpavimo pamokoje. Paskambink po dešimt minučių”, - išpūtė orą ji. “Pakvėpuok normaliai, nes tuoj tau rimtai trūks deguonies”, - pasakiau.
“Palauk, išeinu į koridorių”, - iškart sureagavo intrigų specė Kleo. Išgirdau jos basus žingsnelius šaltu parketu. Po akimirkos draugė grįžo į eterį: “Wazzup?”
“Vika Paryžiuje ištekėjo, žinai?” - tai buvo mano trečias ir pagaliau sėkmingas bandymas pranešti naujieną. “Ne!” - kvyktelėjo Kleo. “Taip”, - atsakiau aš. - Ir tai dar ne viskas - dabar išteka Manekenė.” “Ne!” - vėl pakartojo Kleo. “Taip”, - vėl pasakiau aš.
“Po velnių, kada?” - paklausė draugė. “Nežinau, turbūt vasarą”, - spėjau. “Šūdas! Kada?” - nenurimo Kleo. Ir man staiga pasidarė negera. “Ne!? Ir tu?..” - paklausiau draugės. “Čšššš, čia dar nieko neaišku, bet yra panašių planų”, - prisipažino ji.
“Einu, nusipirksiu degtinės ir “bigmaką” su bulvėmis”, - suvaitojau aš. Kleo pažadėjo po treniruotės užvažiuoti, kur aš bebūčiau. “Nesiskubink. Aš važiuoju pas Princą, ir tegul jis pagaliau DARO KĄ NORS!” - pasakiau. Ir šie mano žodžiai nuskambėjo kaip rimtas grasinimas atimti iš Princo viengungystę kartą ir visiems laikams...
Kai pasidaro liūdna
Tačiau pas Princą taip ir nenuvažiavau. Grįžau į savo senmergišką urvelį, užkūriau šildytuvą, išsiviriau arbatos, susisukau į pleduką, įsijungiau kompą ir sužvarbusiais piršteliais paieškos laukelyje surinkau: “Kelionės”.
Prieš akis keitėsi reklaminės nuotraukos, mainėsi žemynai, aš sukau ratus gaubliu - ir staiga... Staiga man pasidarė liūdna - kiek daug pasaulio nesu mačiusi.
O kodėl? O kada dar pamatysiu? Kai man bus 100? Sukuosi kaip voverė rate, o kokia viso to prasmė? Kur mano gyvenimo džiaugsmas? Kur mano širdies skambesys?
Viduje sukilo toks uraganas, kad nespėjau išsitraukti kelioninio krepšio, kai jis jau buvo pilnas daiktų, kurių man galėtų prireikti tiek Kenijoje, tiek Aliaskoje...
Sprendimas priimtas vienu įkvėpimu - aš varau į pasaulį, sesutės. Man to labai LABAI reikia. Nežinau, kada grįšiu. Bet kol manęs nebus - gerai elkitės. Turiu galvoje - elkitės taip, kad kur bebūčiau, mane pasiektų žinios apie pašėlusias jūsų naktis, apie purpurinius vakarus ir vaiskiai mėlynus rytus, apie svaiginančius nuotykius, apie visa, kuo jūs gyvos.
Apkabinu, bučiuoju, myliu. Visada jūsų - Arina Šnaider.
Teksto autorė Arina ŠNAIDER
