Nepakenčia įmirkusios dirvos
Bijūnai – ilgaamžiai augalai. Vienoje vietoje jie gali augti 10–15 metų. Mėgsta erdvią saulėtą vietą. Gražiai atrodo pavieniai krūmai prie terasų, vartelių, pasodinti gėlyne ar žalioje pievelėje. Iš jų galima sudaryti gyvatvorę, atskiriančią daržo ir sodo zonas. Prasčiau žydi pasodinti prie pastatų, po medžiais ar prie vešlių krūmų, nes ten trūksta drėgmės, šviesos ir maisto medžiagų.
Bijūnai geriausiai auga neutralios reakcijos ar lengvai rūgščiose (pH 5–6), giliai įdirbtose priemolio ar priesmėlio dirvose. Jų šaknys gali siekti 100 cm gylį. Šios daugiametės gėlės nepakenčia stovinčio vandens, tad jei dirva drėgna, reikia daryti drenažą.
Būtina saugoti nuo ligų
Bijūnai gausiai žydės, jei bus sodinami rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pirmoje pusėje. Iki rudens kerai turi sutvirtėti, suformuoti naujas šakneles. Bijūnus galima sodinti ir antroje rugsėjo pusėje ar pavasarį, tačiau per vėlai pasodinti kerai keletą metų gali nežydėti.
Dažniausiai bijūnai nukenčia nuo grybelinių ligų, ypač nuo pilkojo puvinio. Siekiant apsaugoti augalus nuo pašaknio ir šaknų puvinių, pravartu juos palaistyti „Previcur“ (15 ml 10 l vandens), prie kero paberti medžio pelenų. Drėgnesnę vasarą stiebų viršūnėse žiediniai pumpurai gali pradėti nykti, ruduoti. Tada augalus reikia skubiai nupurkšti Bordo tirpalu ar dirvinio asiūklio nuoviru (1 kg asiūklių 10 l vandens). Kai lapus apninka netikroji miltligė, purškiama 0,15 proc. „Effector“ tirpalu.
Dar savaitė ir bijūnai peržydės, tačiau jau dabar jų kerai formuoja kitų metų žiedus. Pasidžiaugus žiedais, reikia ir toliau rūpintis šiais augalais. Būtina išravėti piktžoles, žemę apie kerą galima mulčiuoti pjuvenomis, durpėmis, nupjauta žole. Mulčias apsaugos bijūnų šaknis nuo saulės, palaikys dirvoje drėgmę, neleis prasidėti jos erozijai.
Tręšti reikia saikingai
Jei prasidėtų karščiai, bijūnus būtina laistyti. Vienam 3–5 metų augalui reikia daugiau nei kibiro vandens. Laistant bijūnus galima ir patręšti, į vandenį įbėrus kalio permanganato, kad vanduo būtų silpnai rausvas, ir žiupsnelį boro. Šie augalai vegetacijos metu sunaudoja daug azoto ir kalio, tad jei jie auga lengvoje dirvoje, pavasarį, kai ūgliai būna apie 10 cm ilgio, būtina pamaitinti juos azoto turinčiomis trąšomis. Pradėjusius krauti žiedinius pumpurus bijūnus būtina patręšti azoto, fosforo ir kalio turinčiomis trąšomis. Peržydėjusiems bijūnams reikės tik kalio ir fosforo. Suaugusiems augalams tiks ir mėšlo raugas, tačiau būtina įsidėmėti, kad trąšų perteklius daro didesnę žalą nei jų trūkumas, nes augalai, pertręšti azotinėmis trąšomis, gerai auga, bet mažiau žydi, dažniau serga.
Gražūs, bet naikinti reikia
Auginantys bijūnus pastebėjo, kad jų žieduose mėgsta įsitaisyti smaragdinio žalumo vabalai. Tai bronzinukai. Nenaikinami šie kenkėjai padaro daug žalos: išgraužia kuokelius, piesteles, net vainiklapius. Atsikratyti jų galima tik nurenkant nuo žiedų ir sunaikinant. Tai daryti būtina, nes patelės deda kiaušinius į dirvą, kad kitais metais jų palikuonys puotautų bijūnų žieduose.
Įspūdinga veislių įvairovė
Bijūnai priklauso bijūninių (Paenoiaceae) šeimai, bijūnų (Paeonia) genčiai, turinčiai 50 rūšių: vaistiniai, sibiriniai, siauralapiai, stepiniai, kaukaziniai ir kt.
Plačiai paplitę anksti pilnaviduriais žiedais žydintys vaistiniai (P. officinalis) bijūnai „Plena Rubra“ (tamsiai raudoni), „Alba Mutabilis“ (blyškiai rožiniai).
Ypač gražūs pilnaviduriai puikieji bijūnai (P. lactiflora) „Shirley Temple“ (balti), „Sarah Bernhardt“ (rausvi), „Karl Rosenfi eld“ (vyšninės spalvos).
Originaliai atrodo geltonžiedžių ar Delavajo bijūnų rūšys. Citrinos geltonumo stambiais žiedais išsiskiria „Souvenir de Maxime Cornu“.
Norintiesiems tuščiavidurių verta įsigyti puikiųjų bijūnų „Eva“, „Pink Dawn“, „Virgilijus“ (rožiniai), „Maironis“ (balti).
