Rainis ateina į darbą
Panevėžio „Židinio“ bibliotekoje antrus metus direktoriaus pareigas eina katinas. Neveislinis benamis Rainis, pakilęs karjeros laiptais, meiliai pasitinka lankytojus, o sumanęs nusnūsti susirango vedėjos Irenos Kartanienės kėdėje. Ji juokauja, kad priversta užleisti vietą skaitytojų pagarbiai direktoriumi vadinamam murkliui.
Dar prieš metus Rainis bastėsi po Panevėžio daugiabučių kiemus ir gyveno iš gyvūnams neabejingų praeivių malonės. Kol kartą viena geradarė Rainį atnešė parodyti į biblioteką.
Jos darbuotojoms nereikėjo katino ilgai pratinti. Užteko kartą kitą pašerti – ir Rainis pareigingai ėmė vaikščioti į darbą. Kasdien apie 10 val. katinas jau tupi prie įstaigos durų.
Darbuotojos juokauja, kad nepastebėjusios Rainio iš karto sulaukia lankytojų pretenzijų, kodėl neįleidžia direktoriaus.
Lankytojų numylėtinis
Per dieną murklys miega įsitaisęs skaitykloje arba vedėjos kėdėje. Kaip tikras bibliotekos šeimininkas, katinas pabunda sulaukęs bibliotekos lankytojų.
Pasak I.Kartanienės, Rainis turi išsirinkęs vieną skaityti mėgstantį senjorą. Jį prie durų pasitikęs katinas puola maivytis, dėmesio kaulija glaustydamasis apie kojas ar nugriūdamas ant grindų.
O viena lankytoja nežinia kuo užsitraukusi bibliotekos šeimininko rūstybę. Net švelnus kailiuko pakedenimas Rainį supykdo – jis moteriškei atsilygina ne meiliu murkimu, bet šnypštimu.
Bibliotekininkes stebina Rainio begalinė kantrybė vaikams. Pasak I.Kartanienės, į biblioteką užsukus mokinių ekskursijoms, katinas pasijunta įžymybe – mielai leidžiasi niurkomas, nešiojamas, glostomas.
Rainis – ne tik jį priglaudusių bibliotekininkių, bet ir visų lankytojų numylėtinis. Jis sąžiningai atidirba už bibliotekos moterų parodytą dėmesį.
Katinui skaitys eiles
Vedėjos teigimu, katinas tapo savotiška bibliotekos vizitine kortele ir traukos centru.
Pasak I.Kartanienės, išgirdę apie knygų šventovėje gyvenantį Rainį jo aplankyti žmonės atvažiuoja net iš kito mikrorajono. Ir ne tuščiomis. Todėl benamis katinas nė iš tolo nebeprimena apie konteinerius besisukiojančių giminaičių.
Rainis turi milžinišką būrį gerbėjų ir socialiniame tinkle. I.Kartanienė pasakoja, kad net eilėraščių mylėtojos iš Vilniaus rezga planus atvažiuoti į Aukštaitijos sostinę ir specialiai Rainiui bibliotekoje surengti poezijos vakarą.
Bibliotekininkės tvirtina negalinčios prisiminti nė vienos Rainio išdaigos. Anot jų, katinas daro tik gera. Jis ištisą dieną bendrauja su skaitytojais arba miega, bet nė karto nėra palikęs nekvapių dalykų, nors ir kiek būtų prisikimšęs pilvą.
Darbuotojos apgailestauja, kad dėl įjungiamos signalizacijos Rainiui negalima bibliotekoje pasilikti naktimis. Tarsi tą suprastų, katinas, pasibaigus darbo dienai, mandagiai išeina.
Namus nugvelbia vagys
Kad murkliui ir kieme būtų jauku, gerbėjai iš kartono dėžės pagamino jam namą. Nors būstas gražus, spalvotas ir patogus, katinui jis neįtiko.
Tai nebe pirmas bibliotekos augintinio būstas. Pasak I.Kartanienės, tokių būta jau ne vieno, tačiau paliktus kieme pavagia. Vieno Rainis labai gailėjo – tik jame mėgo miegoti.
Kiek Rainiui metų, niekas nežino. Jį bibliotekininkėms atnešusi parodyti panevėžietė spėja, kad galėtų būti 6–8. Maždaug tiek laiko ji mato Rainį vaikštantį po kiemus.
Tokie pasivaikščiojimai kartą jam baigėsi liūdnai. Pasak I.Kartanienės, vasarą katinas nesirodė net keletą mėnesių, o sugrįžo gerokai numetęs svorio ir žaizdotas. Jam į biblioteką teko kviesti gyvūnų greitąją.
Vedėjos teigimu, atsirado norinčiųjų Rainį priglausti. Vis dėlto tokių ketinimų buvo atsisakyta dėl biologinių sumetimų – nekilo ranka suaugusį katiną vežti pas veterinarą, kad padarytų belyčiu.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
