Lietuvos biatlono federacijos (LBF) prezidentas Arūnas Daugirdas paneigė kalbas apie geriausios mūsų šalies žiemos sporto atstovės biatlonininkės Dianos Rasimovičiūtės ketinimus atstovauti kitai valstybei.
Išgirdęs apie Lietuvos spaudoje išplatintą žinią, neva D. Rasimovičiūtė gali pasekti penkiakovininkės Donatos Rimšaitės pavyzdžiu ir stoti po svetimos valstybės vėliava, A. Daugirdas pradėjo juoktis. „Tikriausiai pirmas apie tai sužinočiau“, – Balsas.lt sakė jis.
„Žurnalistai kartais linkę išgirsti ir parašyti kitaip, o Diana paskui sėdi su ašaromis ir tikina, kad taip nesakė, – kalbėjo LBF prezidentas. – Kiek žinau, Diana sakė, kad turėjo pasiūlymų, bet apie tai nemąstė“.
Jis pasakojo, kad nepaisant visokių nepriteklių ir nesusipratimų, nevisaverčio pasirengimo ir jokių socialinių garantijų, Diana vis tiek gina Lietuvos garbę.
„Jeigu Diana būtų norėjusi, galėjo „pabėgti“ po Turino olimpinių žaidynių, kai užėmė 18-ą vietą. Tuomet kaimynai ją viliojo itin gerais pasiūlymais. Būtų galėjusi seniai pakelti sparnus, jeigu būtų norėjusi. Lenkai net iškrapštė, kad jos giminės šaknys iš Lenkijos...“
A. Daugirdas tvirtino, kad iš D. Rimšaitės išvažiavimo į Rusiją Lietuvoje sukurta „bomba“, nors tai normalus sporto pasaulyje dalykas. „Dailiajame čiuožime tikriausiai nėra nė vienos šalies, kad būtų du vienos šalies atstovai. Iš to problemos niekas nedaro išskyrus Lietuvą. Lietuviai nenori duoti pinigų sportui, bet nori, kad sportininkai šalies garbę gintų iki sąmonės netekimo. Tokia politika. Sportininkai atiduoda gražiausius jaunystės metus vardan ko? Kad vos galą su galu sudurtų? D. Rimšaitės „pabėgimas“ – iš nepritekliaus“, – kalbėjo pašnekovas.
– Kokia mūsų šalies biatlono situacija šiuo metu? – balsas.lt paklausė A. Daugirdą.
– Gera. Džiaugiamės, kad nepaisant apkarpyto biudžeto ir sunkmečio sugebėjome išlaikyti branduolį. Užtikrinome sportininkams bent minimalų pasirengimą ir startavimą pagrindinėse varžybose. Negalima sustabdyti procesą ir pasakyti sportininkams – palaukite, dabar nėra pinigų. Tai būtų absurdas.
– Kokie svarbiausi startai šį sezoną laukia mūsų biatlonininkų?
– Kovo 3 dieną pasaulio čempionatas Rusijoje, o prieš tai vasario 19 dieną Italijoje – Europos čempionatas. Į Senojo žemyno pirmenybes važiuoja lyderis Tomas Kaukėnas, Karolis Zlatkauskas, Karolis Dombrovskis, Aliona Sosunova, Marija Kaznačenko. Prie jų pasaulio čempionate prisidės Aleksandras Lavrinovičius ir D. Rasimovičiūtė.
– Kokie keliami tikslai Europos ir pasaulio čempionatuose?
– Šiais metais tikslų nekeliame, nes jie labiau eksperimentiniai. Mums svarbūs ateinantys du sezonai, kuomet vyks atranka į olimpines žaidynes. Šie metai – vieninteliai, kai galime kažką nauja pamėginti. T. Kaukėnas šiais metais paskutinį kartą atstovauja jaunimui. Norėtume, kad nuo kitų metų prie D. Rasimovičiūtės prisidėtų dar trys merginos. Jos galėtų kovoti dėl kelialapio į olimpiadą estafečių varžybose. Kitais metais vyrų grupėje grįšime į pasaulio taurės varžybas. Tai – žingsnis į priekį. Turime labai jauną rinktinę ir tikėtis iš jos labai aukštų rezultatų būtų nedrąsu. Tačiau nuo kito sezono turime rimtai kovoti dėl kelialapių. Tiesa, jei nejausime palaikymo iš valstybės ir sporto vadovų, išbarstysime tai, ką taip sunkiai klijavome. Sportininkui paruošti reikia trijų ar keturių olimpinių ciklų, tai yra 8-12 metų, kad jis galėtų pretenduoti į vietą tarp 50 ar 30 pajėgiausiųjų.
– D. Rasimovičiūtė ruošiasi pasaulio čempionatui nepaisant diagnozuotos retos kvėpavimo takų infekcijos?
– Dar praėjusių metų gruodį ji „pasigavo“ kažkokį virusą, jis lėmė žemą temperatūrą, trukdė sportuoti, nes dažnėdavo pulsas. Pradėjome ieškoti priežasčių ir viską išsiaiškinome tik prieš pusantros savaitės. Lietuvoje atlikome visus tyrimus ir radome tą infekciją. Dabar nustatytas gydymo kursas, vyksta atsistatymo procesas, tik gaila, kad dabar pats sezono įkarštis. Buvo galima važiuoti į universiadą ir kovoti dėl aukščiausių apdovanojimų, praleidome kelis taurės etapus. Po Naujųjų metų ji startavo vien tik dėlto, kad neiškristų iš pasaulio taurės ir surinktų taškų. Būdama ne visai geros sportinės formos ji užsitikrino kvotą trečiam trimestrui. Ji tikra didvyrė.
– Kur ir kaip Diana treniruojasi?
– Kol kas Latvijoje, Priekulėje, su širdies draugu Latvijos biatlonininku Ilmaru Briciu. Nuo vasario 16 dienos jai numatyta treniruočių stovykla Estijoje. Ten ji turėtų prisidėti prie Ukrainos biatlonininkų. Kol kas toks pasirengimas. Po to ji vyks į pasaulio čempionatą.
– Kalbėta, kad D. Rasimovičiūtė liko be trenerio...
– Latvijos biatlono specialistas Vitalijus Urbanovičius ją treniravo pernai, tačiau jis gavo geresnį pasiūlymą ir mes negalėjome daugiau mokėti. Tačiau Diana neliko be trenerio. Patvirtinta, kad dabar jos treneris – I. Bricis. Mums tai patogu, nes kainuoja pigiau. Taip pat jai padeda treneris Stanislavas Sabaliauskas, derina pasirengimo metodinę dalį. Nėra taip, kad ji likusi viena kaip našlaitė
– Tai galime nusiraminti – 2014 metų Sočio olimpiadoje D. Rasimovičiūtę tikrai išvysime startuojant su mūsų šalies apranga?
– Tai priklauso nuo valstybės požiūrio į sportą. Visose sporto šakose dabar sportininkai praregėjo – pasirodo, galima rinktis atstovauti ir kitą valstybę. Niekas neklausinėja, kodėl Žydrūnas Ilgauskas nežaidžia Lietuvos rinktinėje. Jo klubas pasakė „ne“ ir viskas, Lietuvėlė iškėlė rankas į viršų. Individualiose sporto šakose sportininkai taip užguiti, kad net nepagalvojo, kad taip galima. Tik prie mūsų sportininkų rašoma, kad tas studentas, kitas – bedarbis, o kitų šalių – kareivis, pasienietis, policininkas. Esame protingesni už kitus, kad nesuteikiame savo geriausiems sportininkams socialinių garantijų? Biatlonas – sukarinta sporto šaka, tačiau esame niekam nereikalingi.
