Šūvis.
Kiekviena smulkmena yra svarbi – negalima daryti nė menkiausios klaidos.
Nuaidi dar keturi šūviai.
Po paskutinio šūvio Vytautas vėl išgirsta žiūrovų minią, konkurentų užtaisomus šautuvus... Dairytis nėra kada – jis skuba į trasą.
„Žinoma, kiekviena kartą šaudymo zonoje jaučiu šiokį tokį jaudulį, bet stengiuosi jį nuvyti kuo toliau nuo savęs“, - besišypsodamas prisipažįsta biatlonininkas Vytautas Strolia.
„Įveikti save“
Jis sunkiai prisimena savo pirmąją treniruotę, tačiau puikiai pamena dieną, kai treneris Algis Drusys užėjo į klasę ir pasiūlė vaikams ateiti į slidinėjimo būrelį. „Pamenu, pirmą savaitę treniruotėse buvo labai daug vaikų, - juokėsi V. Strolia. – Tačiau jų skaičius vis mažėjo, o po metų likau vienas iš savo klasės“.
Buvo ruduo, vaikams tekdavo daug bėgioti... „O tai visiems atrodė ganėtinai nuobodu ir sunku. Man patiko bėgimas, su dideliu malonumu bei užsivedimu eidavau į treniruotes. O pati smagiausia treniruočių dalis man būdavo futbolas. Dažnai jį žaisdavome, - pasakojo Anykščiuose augęs Vytautas. – Įvairiapusės treniruotės bei noras tobulėti bei aplenkti stipresnius man padėjo „išlikti“ šiame būrelyje ir nuolat judėti į priekį“.
Po kelių metų jaunasis Vytautas jau keliaudavo į stovyklas užsienyje. Žinoma, galimybė aplankyti kitas šalis, jų kultūras, pamatyti, kaip gyvena žmonės svetus, būti kalnuose, grožėtis neįtikėtinai gražiais vaizdais – tai negalėjo sužavėti ramaus būdo paauglio.
„Tai mane žavėjo ir suteikė papildomo stimulo lankyti treniruotes bei siekti aukštesnių rezultatų... kad tik galėčiau dar ir dar kartą išvažiuoti į stovyklą užsienyje, - prisipažino V. Strolia. – Kiek vėliau, kai pastebėjau, jog rezultatai nuolat gerėja, pradėjau degti noru būti geriausias tarp bendraamžių Lietuvoje“.
Netrukus jam pavyko tai padaryti.
„Tada atsirado tikslas kuo geriau pasirodyti tarptautinėse varžybose. Tai veikia iki šiol – kiekvienose varžybose noriu pranokti kuo daugiau varžovų... Ir, žinoma, kiekvieną kartą noriu nugalėti save“, - teigė V. Strolia.
„Po vasaros – stipresnis“
Vytautas net neabejoja: slidinėjimas ir biatlonas jį užaugino. „Nuo pat jaunystės daug laiko praleisdavau stovyklose, atskirai nuo artimųjų, tad daug mokytis teko iš trenerių, komandos draugų ir naujų sutiktų žmonių visame pasaulyje, - pasakojo jis. – Daug sprendimų – sunkesnių ar lengvesnių – priėmiau savarankiškai. Suprantama, kad dariau daug klaidų, bet iš kiekvienos sugebėjau pasimokyti“.
Pasak biatlonininko, sportas ir dabar jį augina, formuoja asmenybę. „O aš stengiuosi viską pasiimti, kas yra naudinga. Ar nors kartą uždaviau sau klausimą „O kam to reikia?“ Ne vieną kartą, - atvirauja V. Strolia. – Tokios mintys aplanko po nepasisekusių varžybų, kai būnu pavargęs tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tačiau tai yra trumpalaikė nuotaika. Dažniausiai jau kitą dieną emocijos nurimsta ir vėl judu toliau“.
Gruodžio viduryje savo „Facebook“ paskyroje sportininkas pabrėžė, kad pagaliau gali pasigirti įgavęs daugiau pasitikėjimo savimi. „Suprantu, kad mano šaudymas ir važiavimo greitis nėra paties aukščiausio lygio, yra, kur tobulėti. Tačiau paskutinėse varžybose sugebėjau ištaisyti pagrindines savo klaidas, - džiaugsmingai nusišypso Vytautas. – Anksčiau kiekvienose varžybose vis išlįsdavo klaidelės, kurių dėka reikėdavo sukti baudos ratus. Psichologiškai tai nėra labai smagu, todėl visą vasarą dirbau ir sugebėjau psichologinius niuansus susitvarkyti“.
„Kitas veidas“
25-erių atletas puikiai žino, kas yra olimpinė dvasia: savo jėgas su geriausiais pasaulio sportininkais jis prieš keturis metus tikrino Sočio olimpinėse žaidynėse. V.Strolia skiatlono rungtyje buvo priešpaskutinis 67-as, o asmeninio sprinto lenktynėse užėmė 70-ąją vietą tarp 86 atletų.
„Sočio olimpinėse žaidynėse nepajaučiau didelio malonumo. Iki šiol jas atsimenu ne itin gerais prisiminimais. Todėl dabar norėčiau pajusti tokią olimpinę dvasią, kai gali džiaugtis savo rezultatais ir pačiu renginiu, - teigė V. Strolia. – Drąsiai galiu teigti, kad vardan olimpinio medalio paaukočiau tikrai labai daug, tačiau negaliu sakyti, kad viską... Gyvenimas susideda iš daug gražių dalykų. Sportas kažkada baigsis ir reiks gyventi toliau. Gali būti ir taip, kad tu turėsi olimpinį medalį, bet toli gražu nebūsi laimingas. Kokia iš jo bus laimė, jei neturėsi, su kuo juo pasidžiaugti“.
Sportininko nuomone, visada turi būti lygybė ir nereikia visko aukoti vardan vieno dalyko. „Visada galima pasiekti savo užsibrėžtų tikslų, tik reikia įdėti be galo daug pastangų. Aš nepasakyčiau, jog norėčiau numirti dėl savo išsvajoto rezultatą. Aš tikiu, kad galiu viską pasiekti ir be to. Reikia tikėti ir stengtis, o tada viskas yra įmanoma“, - pabrėžė V. Strolia.
Po Sočio olimpinių žaidynių slidininkas apsisprendė pakeisti savo rungtį – pasirinko biatloną.
„Man tai buvo vienas iš sunkiausių priimtų sprendimų gyvenime, - teigė V. Strolia. - Labai daug buvo visokių minčių ir dvejonių, bet galiausiai priėmiau tokį sprendimą, koks tuo metu man atrodė teisingiausias. Tada man labai padėjo sesė, be jos palaikymo ir protingų minčių nežinau, ar būčiau pasielgęs taip pat. O dabar dėl šio sprendimo džiaugiuosi kiekvieną dieną. Tai, ką man suteikė biatlonas, komanda per šiuos metus, yra kažkas nuostabaus. Čia atradau visai kitas galimybes, visiškai kitokius žmones. Sporto gyvenimas man atsiskleidė kitu veidu“.
Apie 2018-ųjų Pjongčango olimpines žaidynes V. Strolia kalba atsargiai. Tik sausio 21 dieną, po šeštojo pasaulio taurės etapo, paaiškės, ar lietuvis turės kelialapį.
