Norėjo apginti Lietuvos vardą
Lietuvoje T. Kaukėno pavardė dažniausiai skambėjo prieš ketverius metus. Tomas Sočio olimpinių žaidynių individualiose 20-ies kilometrų lenktynėse ilgą laiką buvo tarp lyderių. Vėliau nusirito žemyn, bet iškovojo aukštą 23-ąją vietą.
„Prisiminus Sočį, apima dvejopas jausmas. Yra ir džiaugsmo, ir apmaudo. Galbūt pastarojo daugiau, nes buvau pasiekęs gerą formą, bet šansu nepasinaudojau. Olimpinės žaidynės vyksta kas ketverius metus, tad vėl parodyti kažką panašaus bus nelengva užduotis“, – tv3.lt kalbėjo T. Kaukėnas.
Biatlonininko nuomone, jam tąkart pristigo jėgų. Pavargus, pasipylė ir netaiklūs šūviai.
„Gaila, nes tokiame puikiame renginyje, kuriame padidintas dėmesys, norėjosi apginti Lietuvos vardą ir parodyti, kad ji irgi stipri. Nepaisant to, jog neturime kalnų, mūsų geografija žiemos sportui nėra palanki, nesame galingi ekonomiškai. Nors Lietuvai daug ko trūksta, tai, kokius sportininkus tokiomis sąlygomis išauginame, yra įspūdinga. Nekalbu tik apie žiemos sportą“, – vertino Tomas.
Sunkus pasiruošimas
„Visąlaik neblogai pasiruošdavau svarbiausioms varžyboms“, – sako sportininkas.
Jis prieš Sočio olimpines žaidynes vykusiuose pasaulio taurės etapuose buvo 22, 23.
Šio sezono pasirengimas – labai įtemptas ir vienas sunkiausių Tomo karjeroje.
„Norisi viską labai gerai padaryti ir kartais tai sutrukdo, – aiškino T. Kaukėnas. – Pirmiausia galbūt šiek tiek persistengiau su aukštikalnėmis. Maniau, bus geriau, jei kalnuose pabūsiu šiek tiek ilgiau nei visada. Tačiau tai man pakenkė. Susirgau, teko dalyvauti pasaulio taurės varžybose prastos būklės, o tai buvo dar blogiau. Tada keičiau sąlygas – iš kalnų perėjau į lygumas. Jose trūko sniego. Jis Latvijoje nutirpo, turėjau persikelti į Estiją.“
Tomo iki olimpinių žaidynių laukia dar viena treniruočių stovykla. Ji vyks Italijoje arba kalnuose – Austrijoje. Rinktinė apsispręs artimiausiomis dienomis.
Kratosi lyderio etiketės
Sočio olimpinės žaidynės T. Kaukėnui buvo debiutinės. Pjongčango būtų antrosios – jei Tomas bus biatlono rinktinės sudėtyje, kuo mažai abejojama.
T. Kaukėnui nebaisūs nei skrydžiai į tolimąją Pietų Korėją, nei saugumas pačioje šalyje. Biatlonininkas prisiminė ketverių metų senumo istoriją – prieš Sočio žaidynes taip pat baimintasi teroro išpuolių. Tačiau tąkart apsauga gerokai sustiprinta.
Pašnekovas Pietų Korėjoje ketina gyventi Europos laiku ir taip išvengti aklimatizacijos problemų.
Sirgaliai Pjongčango trasoje nepamatys biatlono legendos – O. E. Bjorndaleno. 43-ejų norvegui nepavyko iškovoti bilieto į olimpines žaidynes.
„Netikėta. Tačiau galbūt ir gerai. Jis Pjongčange medalio nelaimėtų, tad norvego pasitraukimas iš sporto nebūtų labai gražus. Dabar visi prisimins, kad O. E. Bjorndalenas buvo stiprus Sočyje, – vertino T. Kaukėnas. – Pjongčange pajėgiausiu turbūt bus M. Fourcade’as. Nors norvegai bando lipti ant kulnų, galingi ir italai, minėtas prancūzas stiprus tiek fiziškai, tiek psichologiškai.“
Tomas apie savo siekius Pietų Korėjoje šneka nedrąsiai: „Net neįsivaizduoju, kaip viskas bus. Negaliu kažko tikėtis. Nelabai mėgstu kalbėti apie tikslus. Galvoje juos esu susidėliojęs. Galiu pasakyti, kad kasmet norisi pasirodyti vis geriau. Jei praėjusiose olimpinėse žaidynėse buvau 23-as, šiemet norėtųsi aukštesnės vietos.“
T. Kaukėnas kratosi ir olimpinės rinktinės lyderio etiketės. Nors Tomas labiau patyręs, jo vertinimu, šiemet geresni komandos draugo Vytauto Strolios rezultatai.
Menas ir savęs valdymas
Slidės ir šautuvas neatsiejama T. Kaukėno gyvenimo dalimi tapo prieš 17 metų – tada sportininkui buvo 10.
„Tėtis vesdavosi mane į medžioklę. Visada žavėjo šūvio garsas ir parako kvapas. Vieną rudenį atėjo treneris ir pakvietė į treniruotes. Kai išgirdau, kad galėsiu pašaudyti, iš karto nuėjau“, – pasakojo Tomas.
Jo teigimu, biatlonas nedideliame Ignalinos mieste buvo vienintele sporto šaka, kurioje buvo šaudymas.
„Kad tapsiu sportininku, tikrai negalvojau. Tai buvo tik pramoga. Tiesiog norėjau gerai su draugais praleisti laiką“, – tikino T. Kaukėnas.
Vis dėlto, bialonininką jo karjeros metu vis aplankydavo įvairios mintys. Tomui nesisekė jo mėgstamas šaudymas, kuris nuolat kišdavo koją varžybose.
„Visada buvau stiprus slidininkas. Mąsčiau pereiti į slidinėjimą. Treniruočių ir varžybų metu dažnai sušaldavo rankos, kojos. Kildavo minčių: o kam man apskritai to reikia? – neslėpė T. Kaukėnas. – Šaudymas iki šių dienų liko man labai sudėtingu, neperprantamu dalyku. Šioje sporto šakoje labai svarbi psichologija. Iš slidinėjimo turi persijungti į visišką ramybės būseną, kad galėtum šaudyti. Tai – menas ir savęs valdymas.“
