Kiekvienas keliautojas laisvę ir vėjavaikiškumą įsivaizduoja savaip: vienam laisvė - stovėti ant kalno šlaito ir grožėtis neaprėpiamu kraštovaizdžiu, kitas vėjavaikiškumą suvokia kaip maudymąsi Venecijos kanaluose, o mes tiesiog užsibrėžėme tikslą nukeliauti iki Afrikos nemokėdami nei už transportą, nei už nakvynę. Ir nors dėl kišenvagių įsikišimo Ispanijoje nebegalėjome kirsti Gibraltaro, kelionę vis vien laikome išpildyta su kaupu.
Savo autostopo žygį ėmėme organizuoti likus apytiksliai keturiems mėnesiams iki kelionės. Pirmiausia prikalbinau pusbrolį, vėliau ir mūsų draugė pasiryžo avantiūrai (visgi automobiliai dažniau sustoja merginoms, tad keliauti autostopu dviems vaikinams būtų tikras kantrybės išbandymas). Pasiruošimas kelionei susidėjo iš trijų dalių - maršruto suplanavimo, nakvynės paieškų, bei dokumentų ir inventoriaus susiruošimo. Suplanuoti maršrutą nebuvo sunku, iš esmės tereikėjo atsidėti žemėlapyje taškus, kuriuos norime aplankyti, o kelias kuriuo juos pasieksime jau priklausys nuo mums pagelbėjusių vairuotojų. Nakvynes paieškos taip pat nebuvo didelė problema - yra tinklalapių, kuriuose smalsūs žmonės siūlo nemokamas nakvynes savo namuose, mainais į pokalbius, pasakojimus apie savo šalį, tradicinių valgių degustacijas, žodžiu, laimi abi pusės. O štai inventoriaus surinkimas, vienam galintis pasirodyti juokų darbas, iš tiesų reikalauja šiek tiek patirties - kuomet kuprinę ant pečių reikės nešioti beveik visą kelionės laiką, norisi ją palaikyti kuo lengvesnę ir neimti nė menkiausio nereikalingo dalyko - net ausų krapštukų kiekį apskaičiavome ir ėmėme tik tiek, kiek reikėjo.
Oras mūsų išvykai buvo itin palankus - per visą kelionę lijo gal tik kokias tris valandas. Deja, vairuotojai nebuvo tokie palankūs - vidutiniškai 1500km įveikdavome per 4 paras, kas, palyginus su mano praeitų metų kelione, kur tokiam pačiam atstumui teprireikdavo vienos bemiegės paros, nėra laikoma dideliu greičiu. Tačiau patys žinojome į ką veliamės, tad ir galvos sau nesukom dėl nesėkmių.
Pirmasis aplankytas miestas buvo Ženeva. Vėliau vykome į Barseloną, iš kurio turėjome keliauti į Marakešą, bet, kaip jau minėjau, nepavyko, tad pasitenkinome Amsterdamu. Iš tiesų labai sunku nupasakoti pojučius tranzuojant, tad susukau vaizdo klipuką, kuris, manau, labai puikiai atspindi kokia įvairiaspalvė potyrių mišrainė yra keliavimas autostopu.
P.S. Visiems kažkodėl labai įdomu kokios mūsų kelionės išlaidos, tai jeigu neskaičiuotume vagystės, kiekvienas trijų savaičių kelionei išleidome po 120 Eurų.
Istoriją atsiuntė Karolis Rimkus
