Serija apie pradinukę Elę tapo bestseleriu ne tik autoriaus gimtojoje Suomijoje, bet ir Švedijoje, Norvegijoje, Vokietijoje. Tiek literatūros kritikai, tiek skaitytojai „Elės“ sėkmės paslaptimi įvardija itin taikliai perteiktą vaikų pasaulėžiūrą ir humorą. Pats autorius susitikimo metu kalbėjo ne tik apie savo knygas, bet ir apie skaitymo skatinimą, asmeninę mokytojavimo patirtį. Po renginio T. Parvela atsakė į keletą klausimų, kuriuos pateikiame žemiau.
Ar Suomijoje vaikai noriai skaito?
Tradiciškai skaitymas Suomijoje yra labai gerbiamas nuo senų laikų. Taip yra todėl, kad turime ilgą ir tamsią žiemą. Daugiau nėra ką veikti (šypsosi). Nors ir pas mus situacija keičiasi. Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Suomijoje, vaikai skaito vis mažiau. Manau, nėra vieno būdo, kaip paskatinti vaikus skaityti. Kad tai vyktų sklandžiai, svarbiausia, jog procese dalyvautų keturi pagrindiniai elementai: tėvai, mokykla, biblioteka ir žiniasklaida. Pastarosios vaidmuo labai svarbus, nes vaikus sunku paskatinti skaityti tai, apie ką jie nežino.
O Jūs pats ar dažnai bendraujate su jaunaisiais skaitytojais? Ar jums svarbu su jais susitikti asmeniškai?
Anksčiau daug važinėjau, apvažiavau beveik pusę Suomijos mokyklų. Dabar daug rašau, bet vis dar važiuoju į mokyklas ir skaitau vaikams knygas. Toks dalykas nėra retas Suomijoje. Ten įprasta, kad rašytojas važiuoja ir skaito savo kūrinius.
Vidutiniškai porą kartų per metus keliauju į užsienį, dažniausiai į Vokietiją ir Norvegiją. O šiais metais laukia ypač daug kelionių, nes Suomija yra pagrindinė šalis artėjančioje Bolonijos knygų mugėje.
Man asmeniškai susitikimai su skaitytojais reiškia labai daug. Sužinau, kad mano knygas skaito ne tik Suomijoje, bet ir kitose šalyse. Tai šiek tiek daro įtakos ir mano darbui. Pavyzdžiui, kadangi žinau, jog Elės knygos yra labai populiarios Vokietijoje, rašydamas pasąmoningai tą prisimenu ir galvoju, kas galėtų patikti vokiečių vaikams.
Kaip susikalbėti su šiuolaikiniais vaikais?
Reikia kalbėti sąžiningai. Nereikia bijoti to, kad vaikai gali ir nesidomėti literatūra. Jei susitikdamas su jais tiki pats, kad knygos svarbios, tuomet ir vaikai tuo patikės.
Sakėte, kad rašydamas naujas knygas, turite galvoje ir vokiečių vaikus. Ar pastebėjote kokius nors specifinius požymius, kurie būdingi tam tikrų šalių skaitytojams?
Pagrindinis būdas suprasti kas patinka skirtingų šalių skaitytojams yra klausytis, kaip skaitomos mano knygų ištraukos jų gimtąja kalba. Aš tą darau labai atidžiai ir bandau suprasti, ar klausytojams juokingos tos pačios vietos, kaip auditorija į jas reaguoja. Pastebėjau, kad publikos reakcija dažniausiai sutampa su ta, kurios sulaukiu Suomijoje. Vadinasi, mano knygos yra suprantamos tarptautiniu lygmeniu. Iš mokyklos išėjau jau beveik prieš 20 metų, todėl dabar aš labiau pasitikiu savo rašytojo sugebėjimais, o ne mokytojavimo patirtimi.
Jūs pats turite vaikų. Ką reiškia būti garsaus rašytojo vaiku?
Mano sūnui Lauriui buvo gal aštuoneri, kai jis grįžo iš mokyklos ir paklausė: „Tėti, ar tu kažkoks žinomas rašytojas?“ Mano vaikai visą savo gyvenimą matė mane rašant, jiems tai buvo įprasta ir natūralu. Bet kai mokykloje jie pradėjo girdėti apie mane iš mokytojų ir kitų vaikų, tuomet jie suprato, kad galbūt esu šiek tiek žinomas. Tačiau būti rašytoju ir dar vaikų rašytoju visai nėra „kieta“, tai ne tas pats, kas būti roko žvaigžde. Tad manau, kad šis faktas nepadarė didelės įtakos jų gyvenimui.
Lietuvoje pristatėte savo knygą „Elė ir draugai“. Apie ką ji?
Svarbiausi knygos elementai yra mokykla ir humoras. Mokykla kaip veiksmo vieta yra labai patogi tuo, kad visi žino, kas tai per vieta. Visose šalyse mokyklos panašios, todėl tai labai gera vieta pradėti pasakoti istoriją. O humoras, mano nuomone, yra pagrindinė kalbėjimo priemonė. Tikiu, kad vienu metu galima prajuokinti ir vaikus, ir suaugusius. Toks ir yra knygų apie Elę tikslas.
Šešerius metus dirbote pradinių klasių mokytoju. Galbūt Elė ir jos draugai iš tiesų egzistuoja? Ar knygoje aprašomos istorijos iš tiesų nutiko?
Istorijos yra išgalvotos, nes niekas nepatikėtų, kad mokykloje kartais vyksta net ir dar labiau neįtikėtini dalykai. Štai kartą buvo kūno kultūros pamoka, po kurios visi mokiniai išsirikiavo, bet du berniukai gaudė vienas kitą ir vis bandė vienas kitam užvožti. Pasirodo, jie ginčijosi, ar varžybos baigėsi rezultatu 3:7, ar 0:0. Visgi bet kurios šalies mokykloje atrastume Elę, Patrį ir kitų mano knygų veikėjų prototipus.
Knygoje „Elė ir draugai“ mokytojo personažas šiek tiek kvanktelėjęs. O koks mokytojas buvote Jūs?
Šito reikėtų klausti mano buvusių mokinių. Kita vertus, nesu tikras, ar pats norėčiau išgirsti atsakymą (juokiasi).
Ką norite pasakyti skaitytojams savo knygomis?
Beveik visose mano knygose svarbi bendradarbiavimo tema. Televizijoje dabar labai daug laidų, kurių pagrindinė mintis yra varžytis. Silpniausias visada iškrenta. Mane neramina, kad tai pereina ir į vaikų realybę. Štai mano dukra su draugais pamėgino sukurti grupę. Jau per pirmą repeticiją iš grupės iškrito gitaristas, o paskui ir dar pora narių. Visi taip norėjo būti žvaigždėmis, kad pamiršo, kad grupės esmė yra groti kartu. Elės knygų pagrindinė mintis ta, kad nė vienas vaikas nėra nustumiamas į šoną.
Šį bruožą pastebi ir daugelis Jūsų kūrybos tyrinėtojų – visi vaikai gerai sutaria. Lietuvoje pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie patyčių mokykloje problemą. Gal turite patarimų?
Svarbiausia viską priimti rimtai. Labai dažnai suaugusieji galvoja, kad vaikai išsigalvoja arba išpučia reikalą. Tačiau reikia tikėti vaikais, kai jie sako, kad iš jų tyčiojasi ir patyčias stabdyti kaip įmanoma anksčiau. Taip pat būna, kad tėvai tų vaikų, kurie tyčiojasi iš kitų, netiki, kad jų atžalos gali taip elgtis.
Tačiau neturiu vieno tikslaus atsakymo, nes kiekvienas atvejis yra unikalus. Iš mano dukros taip pat buvo tyčiojamasi. Mes su žmona išbandėme viską, bet niekas nepadėjo. O juk mes abu esame mokytojai, todėl turėtume žinoti, ką daryti. Galiausiai jai teko pakeisti mokyklą.
Šiais laikais menininkui, atlikėjui nebeužtenka tik turėti talentą. Jam dabar dar reikia atitikti ir tam tikrus „prekinės išvaizdos“ standartus. Kaip manote, ar panašūs dalykai nevyksta su literatūra? Kiek svarbu autoriui būti patrauklia persona?
Manau, kad tai tiesa. Rašytojas jau nebėra vien tik jo knygos. Jis kažkuriuo aspektu turi būti patrauklus, kad gautų daugiau žiniasklaidos dėmesio. Bet tai daugiau pastebima suaugusiųjų literatūroje, ne taip labai vaikų knygų sferoje. Suomijoje vaikų knygų rašytojai nesulaukia absoliučiai jokio dėmesio iš žiniasklaidos, kad ir kaip mes to norėtume (juokiasi).
Ką norėtumėte pasakyti Lietuvos skaitytojams?
Skaitykite.
Skaitymas nėra tik laisvalaikio praleidimo būdas. Tai kartu ir įgūdis, pakeisiantis visą gyvenimą. Neturint gerų skaitymo įgūdžių, sunku judėti į priekį. Tai iš tiesų yra labai malonus procesas, tik reikia atrasti tinkamas knygas.
Pagal T. Parvelos knygas Suomijoje taip pat kuriami filmai. Vieną jų, pasakojantį būtent apie Elės ir jos draugų nuotykius mokykloje, kovo 20 d. galės išvysti festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovai. Kino centre „Skalvija“ bus rodomas 2012 m. sukurtas filmas „Ella and friends“.
