.jpg)
Pirmasis serijinis
Šiuolaikinio serijinio žmogžudžio pirmtakas, prieš pradėdamas šiuos nusikaltimus, buvo kariuomenės, vadovaujamos Žanos d‘Ark, kapitonas. Vėliau jis buvo apkaltintas ir nuteistas už daugybės vaikų žiaurius kankinimus ir žudymus.
Tikslus Žilio de Rė aukų skaičius nėra žinomas, kadangi didžioji dauguma kūnų būdavo sudeginami arba užkasami. Tačiau dažniausiai minimi skaičiai tarp 80 ir 200. Kai kurie istorikai mano, jog aukų būta net 600. Aukomis tapdavo jaunuoliai nuo 6 iki 18 metų. Ir, nors žudiko dėmesį labiausiai traukdavo berniukai, susiklosčius aplinkybėms, kentėdavo ir mergaitės.
Kai vaikai būdavo jau negyvi, žudikas sukniubdavo ant lovos ir imdavo raudoti dėl to, ką padarė, karštai kartodamas litanijas ir maldas. Kol šeimininkas raudodavo suklupęs ant kelių, jo tarnai išplaudavo grindis ir didžiuliame židinyje sudegindavo aukų kūnus. Kartu su kūnais taip pat būdavo atsikratoma ir drabužių bei kitų vaikiškų daiktų.
Nepakenčiamas tvaikas pripildydavo kambarį, tačiau Žilis neslėpdavo pasitenkinimo juo kvėpuodamas. Žudikas, kartu su savo tarnais, buvo suimtas 1440 metų rugsėjį ir nugabentas teismui į Nantą. Iš pradžių Žilis de Rė neigė kaltinimus, tačiau pagrasinus atskyrimu nuo bažnyčios ir kankinimais, prisipažino. Jis buvo pakartas ir sudegintas.
Įtarė vagišių
Žilio pasekėjas Lenkijoje – Tadeušas Kvašniakas žudė 1990-aisiais. Savo aukomis jis irgi pasirinkdavo berniukus. Tačiau pirmąjį kartą, dar septyniolikmetis, buvo nuteistas už priekabiavimą prie mergaičių. Ir antrąjį taip pat. Iš viso kalėjime praleido 12 metų.
Paskutiniaisiais metais atlikti bausmės buvo nuvežtas į didžiausią šalyje Vronkų kalėjimą. Čia jam nepasisekė. Jis buvo priskirtas žemiausios kastos kaliniams ir nuolat prievartaujamas. Matyt, už tai, kerštaudamas visai vyrų giminei, Tadeušas vėliau ėmė prievartauti ir žudyti berniukus.
Vieną balandžio dieną, prieš tai pasekęs butą Bytome, Budiko gatvėje, ir įsitikinęs, kad namuose tik dešimtmetis Marcinekas, Tadeušas pasibeldė į buto duris. Kai berniukas paklausė, kas beldžiasi, vyras labai įtikinamai paaiškino, jog atnešė registruotą laišką ir, kad būtina pasirašyti.
Kai tik vaikas atidarė duris, įsilaužėlis nesiceremonijo – nutrenkė berniuką ant lovos ir pagriebęs rankšluostį ėmė smaugti. Vaiko būta gudraus – jis kiek įmanydamas sulaikė kvėpavimą ir apsimetė negyvu.
T. Kvašniakas tą kartą skubėjo, susirinko geresnius daiktus ir paliko vaiką ramybėje. Kai vagišius išėjo, Marcinekas tuoj pat apie apiplėšimą papasakojo tėvams. Šie iškvietė policiją. Iš buto buvo dingę pinigai, laikrodžiai, tualeto reikmenys, keli panešioti moteriški rūbai ir... šokolado plytelė. Policija tąkart net nesvarstė bandymo nužudyti, o iškėlė apiplėšimo versiją. Ir manė, kad tai galėjo padaryti koks nors neseniai iš kalėjimo išėjęs vagišius.
Nužudymas po nužudymo
Gegužės 7-ąją panašaus braižo nusikaltimas buvo užregistruotas Radome. Kažkas apgaule įsibrovė į butą, kuriame buvo tik dešimtmetis Voitekas. Berniukas buvo išprievartautas, o paskui pasmaugtas rankšluoščiu.
Butas buvo apvogtas: išnešti pinigai ir žiedai. Radomo policija, aišku, nieko nežinojo apie tai, kad rankšluosčiu buvo bandoma pasmaugti vaiką ir Bytome, todėl ieškojo panašaus braižo nusikaltėlių savo vaivadijoje. Čia net buvo sulaikytas nepilnametis vagišius, kuris, spaudžiamas tardytojų, prisipažino nužudęs berniuką, tačiau, laimė, kad atsirado protingas prokuroras, kuris suprato, kaip išgautas prisipažinimas.
Gegužės 24-ąją vienoje Vroclavo gatvėje kažkoks vyras, mes dabar jau žinome kad tai buvo T. Kvašniakas, užkalbino vienuolikmetį Gregorį. Išsiaiškino, kad šis renka pašto ženklus ir įsiprašė į svečius – neva esąs kolekcininkas, tad norintis apžiūrėti vaiko surinktus ženkliukus.
Berniukas, nieko bloga neįtardamas, parsivedė svečią į butą ir dėl to smarkiai nukentėjo. Svečias piktai rėkdamas paaiškino vaikui, kad kažkada per jo tėvą jis netekęs darbo ir dabar už tai atkeršis.
Vaiką jis prismaugė rankšluoščiu ir, kai šis neteko sąmonės, išžagino. Išeidamas apvogė butą. Gregoris liko gyvas ir papasakojo policininkams, kaip atrodė nusikaltėlis. O po dviejų dienų Gregorio tėvai iš Varšuvos gavo laišką, kuriame buvo iškeverzoti keli žodžiai: „Tai kerštas. Aš jo laukiau 14 metų“.
Po savaitės panašus žmogžudystės scenarijus pasikartojo Ščecine. Viename bute buvo rastas devynerių metų išprievartautas ir rankšluosčiu uždusintas Sebastianas. Šalia berniuko lavono, ant lovos, mėtėsi kortų kaladė.
Ant vienos kortos buvo užrašyta: „Tai kerštas. Pagaliau išsipildė“. Maždaug 12 valandą dienos liudytojai matė lifte nepažįstamą vyrą, tačiau niekas į jį nekreipė dėmesio, nes apie nužudymą dar niekas nežinojo. Tėvas nužudytą sūnų surado tik maždaug po trijų valandų.
Ir, nors dviejų žmogžudysčių vietose buvo palikti panašūs rašteliai, bylos buvo tiriamos atskirai, savose vaivadijose. Lenkija didelė, žmogžudysčių tuo metu irgi buvo įvykdoma daug, taigi, niekam kol kas nebuvo kilusi mintis, jog šalyje siaučia maniakas, žudantis vaikus.
Birželio 6-ąją panaši žmogžudystė įvykdyta tarp Ščecino ir Varšuvos, nedideliame Kutno mieste. Motina, po pietų grįžusi į namus, rado apiplėštą butą, o lovoje gulėjo rankšluosčiu pasmaugtas jos sūnus.
Kaip ir kitur iš buto buvo dingę pinigai, juvelyriniai dirbiniai, striukė ir... paruošti vaikui į mokyklą sumuštinai. Vonioje, ant veidrodžio, lūpų dažais didžiulėmis raidėmis buvo užrašyta: „Kerštas“.
Birželio 18-ąją žudikas, prievartautojas ir vagis atsidūrė jau visai kitame Lenkijos pakraštyje – Olavo mieste. Čia visiškai toks pats scenarijus, tik prie nužudyto devynmečio Luko paliktame raštelyje užrašas kiek ilgesnis: „Pagaliau aš pasiekiau revanšą...“ Ekspertai išsiaiškino, kad raštelį, tikriausiai priverstas užpuoliko, parašė Lukas. Berniuką surado jo vyresnė sesutė, grįžusi iš mokyklos. Ji pamatė, kad brolis guli kambario viduryje ant kilimo, veidu į grindis. Apie kaklą buvo apsuktas rankšluostis. Ekspertai vaiko burnoje rado spermos.
Kruopšti apžiūra
Panašios žmogžudystės trumpam liovėsi. 1991 metų sausio 3-ąją Poznanės vaivadijos Zbašino mieste buvo apvogtas butas. Iš jo plėšikas išsinešė ne tik pinigus, bet ir šeimininko revolverį. Bute buvęs berniukas nebuvo nuskriaustas.
Pagal jo pasakojimą buvo sudarytas fotorobotas. Vaikas papasakojo, kad užpuolikui buvo sutvarstytas kairės rankos pirštas ir ant veido po akimi – mėlynė. Policininkai ėmė ieškoti 30-35 metų, apie 175 centimetrų ūgio, juodaplaukio vyro, kuris su savimi turėjo juodą portfelį, taip vadinamą „diplomatą“. Pradžioje paieška buvo bevaisė, tačiau nužudymus tiriantys prokurorai, nors dar dirbo atskirai, jau suprato, kad siaučia žudikas maniakas ir reikia laukti naujos aukos.
Taip ir atsitiko. Vasario 26-ąją Poznanėje buvo apiplėštas butas ir nužudytas 12 metų berniukas. Krisas buvo pasmaugtas rankšluosčiu.
Į dviejų kambarių butą, kuriame buvo įvykdyta žmogžudystė, bylą tiriantys pareigūnai net netilpo. Paieškoms vadovavęs karininkas paprašė kaimynų dalį pareigūnų įsileistį į savo butus. Kruopščiai, centimetras po centimetro, buvo apžiūrima nusikaltimo vieta, apklausiami namo gyventojai.
Pro policininkų ausis ir akis neprasprūdo nė menkiausia smulkmena. Šį kartą policininkai surado liudytoją, kuris matė, kaip vaikas gatvėje šypsodamasis kalbėjosi su kažkokiu vyru. Pokalbis buvęs draugiškas. Dar viena moteris, iš priešais esančio namo, matė kaip berniukas kartu su tuo vyru įėjo į namo laiptinę. Dar smulkiau buvo nupasakota jo išvaizda.
Pareigūnai atkūrė įvykius minučių tikslumu. 7 valandą ryto Kriso tėvai išėjo į darbą. Berniukui pamokos mokykloje prasidėdavo 8 valandą, tačiau jis į mokyklą neatėjo. Kaip tik be 15 minučių aštuonios jį ir pastebėjo gatvėje kalbantis su nepažįstamuoju, o dar po kelių minučių kaimynė jau pamatė abu įeinant į laiptinę.
Tėvas į namus grįžo 14 val. 45 minutės ir iš karto nuėjo į virtuvę. Žmona buvo jo prašiusi užkaisti bulves. Kol nuskuto bulves, kol nuplovė ir pastatė puodą ant viryklės, grįžo ir žmona. Užėjusi į virtuvę ji pasidžiaugė, kad vyras daro valgyti ir tik tuomet pasidomėjo, kur gi jų sūnus.
Tėvas atsakė, kad, ko gero, jis dar negrįžęs iš mokyklos – mat namuose jo nematė. Tačiau, kai motina pravėrė miegamojo duris, apstulbo. Berniukas gulėjo lovoje apsiklojęs antklode. Jau kitą akimirką ji pamatė, kad vaikas pasmaugtas iš vonios paimtu rankšluoščiu.
Motina puolė prie sūnaus, o į miegamąjį atskubėjęs vyras pastebėjo, jog išmėtyti ir daiktai. Jau vėliau, policijos paprašyti, tėvai sudarė ir dingusių daiktų sąrašą. Sielvarto apimtiems sutuoktiniams tyrimui vadovavęs pulkininkas išaiškino, jog turėdami dingusių daiktų aprašymą, policininkai greičiau išsiaiškins žudiką. Iš buto buvo dingę pinigai, juvelyriniai dirbiniai.
Įtariamųjų paieška
Tik po dešimties mėnesių nuo pirmojo vaiko užpuolimo Bytome Poznanės policijoje buvo sudaryta patyrusių pareigūnų grupė, kuriai buvo perduota visų nužudymų tyrimo medžiaga, kuri buvo pavadinta „Kerštas“. Į Poznanę susirinko pareigūnai, tyrę vaikų nužudymo bylas Bytome, Vroclave, Lodzėje, Ščecine.
Policininkai į pagalbą pasikvietė ir Poznanės universiteto seksologijos profesorių, kuris sukūrė ir psichologinį maniako portretą. Profesorius atkreipė dėmesį, kad pedofilas lengvai susipažįsta su nepilnamečiais, įgija jų pasitikėjimą.
Apie maniaką buvo informuota per televiziją, paprašyta visuomenės pagalbos. Autobusų, geležinkelio stotyse, oro uostuose – visur kabėjo galimo žudiko fotorobotas. Jį turėjo taksistai ir visi patruliuojantys policininkai. Tam, kuris padės sugauti maniaką, buvo pažadėta 5 milijonų zlotų premija.
Nepaisant to, kovo 7-ąją Vroclave vėl buvo išžagintas berniukas. Į butą maniakas įsigavo apgavęs vaiką – pasakęs, kad atvežė laišką iš Švedijoje gyvenančios tetos. Balandžio 18-ąją dar vienas vaikas buvo užpultas Sosnovcuose. Berniukas irgi liko gyvas. Abu vaikai tik patvirtino, kad „keršytojas“ ieško aukų.
Policija tikrino šimtus pranešimų, tačiau T. Kvašniako pėdsakų vis neaptiko. Buvo patikrinti dešimtys kalinių, 1990-ųjų balandį paleistų iš kalėjimų. Vienas jų – pedofilas, prieš žagindamas berniukus prismaugdavęs rankšluoščiu, kaip tik tuo metu, po 7 metų kalėjimo, buvo paleistas į laisvę. Patikrinus paaiškėjo, kad jis turi alibi.
Buvo patikrinti ir dar keli vagys, kurie įsibraudavo į butus, apgavę ten esančius vaikus, tačiau ir tai nieko nedavė. Kadangi nužudymo vietas buvo galima susieti su geležinkelio linijomis, buvo patikrinti pašto siuntų pervežėjai, traukinių palydovai. Tarp įtariamųjų pakliuvo ir keletas mokytojų, kurie buvo įgyję nužudytų vaikų pasitikėjimą. Beveik visų tėvai sakė, kad jų sūnūs į namus įsileisdavo tik pažįstamus žmones.
Betikrinant įtariamuosius, policija surado buvusį kalinį Henrį K., kuris panašiu metu, kai buvo nužudyti berniukai, buvo tuose miestuose. Pareigūnai gavo jo rašto pavyzdžių, tačiau ekspertai šimtu procentų negalėjo patvirtinti, kad Henrio K. raštas sutampa su prie lavonų paliktų raštelių braižu. Panašumų buvo daug, tačiau niekas nesiryžo patvirtinti, jog rašė būtent Henris K.
Dar vienas įrodymas Henrio nenaudai – žmogžudysčių laiku šeimai iš tų miestų jo išsiųstos piniginės perlaidos ir siuntiniai. Per policininkų pasitarimą buvo nuspręsta suimti šį vyrą.
Jis jau kurį laiką buvo sekamas, tad užteko duoti komandą ir Henris K. buvo sulaikytas. Tačiau jo ir fotoroboto išvaizda gerokai skyrėsi. Tai buvo aukštas, lieknas blondinas.
Likę gyvi vaikai buvo per daug išsigandę ir jų į atpažinimą nevežė, nenorėdami priminti skaudžių įvykių. Bylą kontroliuojantis tardytojas vos pamatęs sulaikytąjį, suprato, kad tai ne tas žmogus, kurio jie ieško. Tačiau nusprendė išbandyti laimę: be užuolankų pareiškė, kad Henris įtariamas berniukų nužudymu. Vyras iš karto prisipažino, kad tuose miestuose vogė, nurodė apvogtų butų adresus, tačiau nuo žmogžudysčių atsižegnojo. Henris buvo sulaikytas, tačiau dėl kitų nusikaltimų, o policijai ir toliau teko ieškoti maniako.
Pasikorė kameroje
Dar po keletos dienų vienos Poznanės mokyklos direktorius pranešė policijai, kad moksleivius kalbino vyras, panašus į per televiziją rodytą maniaką. Policininkai apklausė vaikus ir beveik neabejojo, kad kažkur netoliese pasirodė „keršytojas“.
Po kurio laiko į policiją paskambino moteris ir irgi pateikė informaciją apie ieškomą vyrą ir net pasakė, į kurį butą jis užėjo. Taip visuomenei padedant tą balandžio 22-ąją T. Kvašniakas ir buvo sulaikytas. Prokuroras buvo kruopščiai pasiruošęs apklausai, sustatęs maniako atliktų veiksmų chronologiją ir ruošėsi ilgam pokalbiui, tačiau jis buvo labai trumpas.
Sulaikytas T. Kvašniakas nesigynė. Jis prisipažino nužudęs penkis berniukus, dar tris bandęs nužudyti ir apvogęs dešimtis butų visoje Lenkijoje. Tačiau teismo „keršytojas“ nelaukė.
Liepos 24-ąją keturiasdešimtmetis vyras pasikorė kalėjimo kameroje. Su juo tikrai būtų norėję ilgiau pabendrauti prokurorai, o ypatingai psichiatrai, kad suprastų, iš kur atsiranda maniakai žudikai, už ką ir kam jis keršyjo, tačiau Tadeušas nepanoro nieko aiškinti ir savo paslaptis nusinešė į kapus.
Petras KURMELIS
