Prieš dvidešimt metų žlugo gelžbetoninis Šaltojo karo simbolis – Berlyno siena. Pažvelkime į šio istorinio bei simbolinio objekto praeitį ir Berlyno, jau nedalijamo sienos, tačiau išsaugojusio ją istorinėje atmintyje, dabartį.
Sienos ilgisi bedarbiai ir kairieji
Minint sienos griūties dvidešimtmetį, į Berlyną suvažiavo daugiau nei dvidešimties pasaulio valstybių vadovai. Šįkart buvo nuversta simbolinė iš tūkstančio putų polistireno lakštų pastatyta siena, Berlyno dangų papuošė spalvingi saliutai, o daugelis vokiečių šią dieną minėjo kaip neabejotinai džiugią.
Vis dėlto daugiau nei dešimtadaliui šalies gyventojų atrodo, kad būtų buvę geriau, jei siena būtų išlikusi. Laikraštis „Leipziger Volkszeitung“ užsakė viešosios nuomonės tyrimą, kurio tikslas buvo nustatyti vokiečių požiūrį į Berlyno sienos griuvimą, praėjus dviem dešimtmečiams nuo šio įvykio.
Visoje Vokietijoje buvo apklausta per tūkstantį žmonių. 79 proc. respondentų sienos griuvimą įvertino kaip „laimingą reiškinį“, 9 proc. neturėjo nuomonės, 12 proc. sakė, kad jiems būtų buvę geriau, jei siena nebūtų buvusi sugriauta, o abi Vokietijos – susivienijusios. Taip manančiųjų nuošimtis šalies rytuose ir vakaruose beveik nesiskyrė (buvusios Vakarų Vokietijos teritorijoje taip manė 12 proc., o buvusioje Rytų Vokietijoje – 13 proc. apklaustųjų).
Berlyno sienos labiausiai ilgėjosi kairiųjų politinių nuostatų žmonės, bedarbiai, nekvalifi kuoti darbininkai. Įdomu, kad net 35 proc. apklaustųjų teigė, jog abiem Vokietijoms susivienijus šalyje išaugo socialinis neteisingumas. Tokiam teiginiui reikšmės veikiausiai turi faktas, kad rytinėse Vokietijos žemėse nedarbas šiuo metu kone dvigubai didesnis nei vakarinėse.
Karlo Markso alėjoje
Prancūzų televizijos kanalo „France 24“ korespondentai dvidešimtųjų sienos griuvimo metinių išvakarėse vaikščiojo abipus čia stovėjusios sienos. Buvusiame rytiniame sektoriuje iki šiol yra Karlo Markso, pokario metais vadinta Stalino, alėja. Dabartinė Berlyno valdžia nusprendė nekeisti nuo Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) laikų likusio gatvės pavadinimo. Čia stovi buvęs komunistinės VDR saugumo (Štazi) pastatas, paverstas muziejumi.
Visiškai šalia – socialistinio realizmo stiliumi įrengta užeiga, papuošta VDR simbolika ir keliasdešimties metų senumo buities atributais. Šią užeigą mėgsta vyresnio amžiaus berlyniečiai. Buvusio Rytų Berlyno gyventojai (vadinamieji ossies) ir Vakarų Berlyno gyventojai (wessies) čia susitinka išgerti alaus ir šokti iki ryto. Baro savininkas Volfgangas Šmelcas tikina komunistinei Rytų Vokietijos praeičiai nostalgijos nejaučiantis: „Tokią baro atmosferą sukūriau ne iš nostalgijos VDR. Tai tiesiog interjero tema. Visus daiktus man sunešė klientai, ir neša iki šiol. Žmonėms patinka, atėjus užkąsti ar išgerti, pamatyti ir senus daiktus.“
Žuvo 645 žmonės
Šiandien Berlyne išlaikyti tik kai kurie sienos fragmentai. Tai tarsi priminimas, kokia galinga uždanga padalijo vieną miestą, tautą ir žmonių likimus. Berlyno sieną sudarė įspūdingas statinių kompleksas: 106 km gelžbetoninės sienos, 66 km ilgio metalinė tvora. 127 km driekėsi užtvarai, kuriais tekėjo elektros srovė, 105 km – prieštankiniai grioviai su gelžbetoniniais atsparos punktais. O kur dar pėdsakų juosta, metaliniai „ežiai“, 302 sargybos bokšteliai, šunys, tūkstančiai puikiai ginkluotų komunistinės Rytų Vokietijos pasieniečių! Tačiau net sieną saugoję pasieniečiai kartais pabėgdavo į laisvąjį Vakarų Berlyną.
Po Antrojo pasaulinio karo Berlynas buvo padalytas į sovietų ir tris vakariečių (amerikiečių, britų, prancūzų) kontroliuojamus sektorius. Sovietų kontroliuojama miesto dalis tapo VDR sostine, o Vakarų Berlynui buvo suteiktas ypatingas statusas. Vakarinė miesto dalis buvo ir laisvojo pasaulio, gyvenančio pagal laisvosios rinkos dėsnius, dalis. VDR likę vokiečiai labai greitai pajuto, kur link juos veda „komunizmo statyba“, kolektyvizacija, ir ėmė masiškai bėgti į Vakarų Berlyną bei Vakarų Vokietiją. Vien 1961 m. iš VDR pabėgo 203 tūkst. žmonių.
Rytų Vokietijos vadovai su Maskvos „palaiminimu“ nusprendė statyti „antrąją didžiąją kinų sieną“. VDR kariuomenė blokavo Vakarų Berlyną ir apjuosė jį spygliuotos vielos tvoromis. Gelžbetoninė siena buvo statoma nuo 1962 iki 1975 metų. Pasieniečiams buvo įsakyta šaudyti į visus, kas bandys pereiti sieną. Nuo 1961 iki 1989 m. Berlyne žuvo 645 žmonės (nors kartais pateikiami ir mažesni, ir didesni skaičiai), o iš viso VDR ir Vokietijos Federacinės Respublikos pasienyje žuvo 1245 žmonės. Tačiau Rytų vokiečiai vis bandė bėgti, ir ne vien dėl geresnio gyvenimo Vakaruose. Siena atskyrė daug šeimų, spygliuotomis vielomis sudraskė žmonių likimus.
Laisvė – už išpirką
Buvo sugalvota šimtai būdų, kaip įveikti gelžbetoninę uždangą. Keli berlyniečiai pasistatė miniatiūrinius povandeninius laivus ir į Vakarus nuplaukė upėmis. Žinoma pabėgimo savadarbiais sklandytuvais, oro balionais atvejų. Vienoje vietoje bėgliai sieną taranavo galingu buldozeriu. Keliems šimtams žmonių pavyko pabėgti po siena išsikastu 145 m ilgio tuneliu.
Rytų Vokietija kai kuriuos norinčiuosius pasitraukti į Vakarus išleisdavo už pinigus. Taip į Vakarus pateko 215 tūkst. žmonių ir dar 34 tūkst. politinių kalinių iš Rytų Vokietijos kalėjimų. Išpirkoms Vakarų Vokietija išleido 2,7 mlrd. JAV dolerių.
Siena ėmė braškėti, Sovietų Sąjungoje prasidėjus Michailo Gorbačiovo „perestrojkai“. 1989 m. pavasarį Vengrija atvėrė savo sieną su Austrija. Per Čekoslovakiją, Vengriją ir Austriją dešimtys tūkstančių vokiečių iš Rytų patraukė į Vakarus. VDR prasidėjo masinės demonstracijos, jų dalyviai reikalavo demokratinių, pilietinių teisių bei sienos atidarymo.
1989 m. lapkričio 9 d. vakare per spaudos konferenciją, tiesiogiai transliuojamą per televiziją, VDR premjeras Giunteris Šabovskis netikėtai pareiškė, kad keičiasi sienos kirtimo tvarka. Dešimtys tūkstančių žmonių nelaukė, kol gaus vizas, ir patraukė link sienos. VDR pasieniečiai neturėjo jokių vadovybės nurodymų. Iš pradžių jie nukreipė į minias vandens patrankas, tačiau taip ir nesulaukę įsakymo, ką daryti, leido žmonėms lipti per sieną, veržtis per kontrolės punktus. Tą istorinę naktį iš lapkričio 9 į 10 d. sieną kirto 1,3 mln. vokiečių. Žmonės pradėjo ardyti įtvirtinimus.
