Nuotraukų skaičiui viršijus keletą dešimčių (ar net šimtų) tūkstančių, jų archyvai pavirto tiesiog džiunglėmis – tapo itin sunku rasti reikalingą kadrą ar fotografijų seriją. Kaip paprastai kurti ir tvarkyti savo fotoarchyvus?
Įsigalėjus skaitmeninėms technologijoms, kadrai pažiro lyg iš gausybės rago. Pradžioje buvo visai smagu – nuotraukų skaičių ribojo tik turimos atminties kortelės talpa, kuri taip pat ilgainiui didėjo, todėl fotografams buvo suteiktos visos galimybės fotografuoti „į kairę ir į dešinę“. Nuotraukoms viršijus keletą dešimčių (ar net šimtų) tūkstančių, jų archyvai pavirto tiesiog džiunglėmis – tapo itin sunku rasti reikalingą kadrą ar fotografijų seriją. Be to, didėjant skaitmeninių fotoaparatų vaizdo jutiklių raiškai, atsirado ir dar vienas galvos skausmas – kur visas tas nuotraukas padėti, kai jų užimama vieta viršija muzikos ir filmų kolekcijas? Apie tai, kaip kurti bei tvarkyti savo fotoarchyvus, ir pakalbėsime šiame straipsnyje.
Kur saugoti nuotraukas?
Šiuo metu saugojimo terpių yra kaip niekad daug – priklausomai nuo piniginės storumo, galite išsirinkti labiausiai jums tinkamą duomenų saugojimo įrenginį ar paslaugą. Visgi svarbu žinoti, kad nei viena iš saugojimo terpių nėra tobula – kiekviena jų turi tiek privalumų, tiek trūkumų, kurie ir bus aptarti toliau.
Standieji diskai
Standieji diskai (HDD) – bene pati populiariausia nuotraukų saugojimo vieta. Kadangi į šiuolaikinius kompiuterius dedami pakankamai talpūs HDD, nedaug fotografuojančiam mėgėjui turėtų beveik nerūpėti nuotraukų užimama vieta. Neabejotinas standžiųjų diskų privalumas – galimybė visas nuotraukas laikyti vienoje vietoje ir, prireikus, greitai rasti norimą nuotrauką. Tiek vidiniai, tiek išoriniai standieji diskai yra ganėtinai spartūs, tad tokios įprastos operacijos, kaip nuotraukų kopijavimas ar trynimas, atliekamos itin greitai.
Vis dėlto šie įrenginiai turi ir trūkumų. Vienas jų – nepakankamas atsparumas įtampos šuoliams. Nors tai gana retai pasitaikantis atvejis, dėl jo gali sugesti dauguma standžiųjų diskų. Dar vienas jų trūkumas – jautrumas smūgiams ir virpesiams. Naudojantis vidiniais standžiaisiais diskais tai nėra taip aktualu (visgi dažniausiai kompiuterio korpusas stovi stacionariai darbo metu), tačiau visai kas kita – išoriniai diskai. Internete galima perskaityti apie atvejus, kuomet vartotojai užkliūdavo už netinkamai padėto ar prijungto disko arba tiesiog neapdairiai jį numesdavo (tai nėra taip reta, kaip jūs manote). Nereikėtų pamiršti ir ilgaamžiškumo klausimo – standžiųjų diskų „gyvenimo“ trukmė nėra itin didelė, maždaug po 5–7 metų tikimybė, kad jie suges, tampa išties nemaža. Žinoma, tai tik prognozė – praktika rodo, kad dalis diskų sugenda ir dar ankščiau. Tiesa, technologinis progresas toks spartus, kad dar nepraėjus minėtam terminui greičiausiai jau būsite pasikeitę diską į talpesnį ir spartesnį. Na, o jei vien vidiniame standžiajame diske saugote itin svarbius duomenis ir bijote juos prarasti, galite naudoti diskų masyvą (RAID). Paprasčiausias yra dviejų diskų derinys – duomenys tikruoju laiku yra dubliuojami (įrašomi į abu diskus).
Standieji diskai nėra pati pigiausia nuotraukų saugojimo vieta – vidutinė 1 GB kaina maždaug 2–3 kartus didesnė nei optinių diskų, tačiau kainos supanašėja, kuomet lyginama su didelės talpos (pvz., 1 TB) standžiaisiais diskais.
Vidiniai diskai geriausiai tinkami (ir naudojami) nuotraukoms, su kuriomis dažnai dirbate, saugoti. Alternatyviai juos galite naudoti ir atsarginėms nuotraukų kopijoms, ypač jei jūsų kompiuteryje įtaisytas diskų masyvas (RAID). Išoriniai diskai labiau tinkami atsarginėms nuotraukų kopijoms saugoti (geriausia kuo toliau nuo kompiuterio), kuomet nuotraukų turite gana daug (bent keliasdešimt tūkstančių).
Optiniai diskai
Optiniai diskai taip pat labai paplitusi nuotraukų saugojimo vieta. Nors jie nepasižymi didelėmis talpomis (išskyrus naujos kartos „Blu-ray“ diskus), pagrindinis jų privalumas – atsparumas įvairiems fiziniams poveikiams (iki tam tikro lygio) ir labai maža kaina. Turintiems ne itin daug nuotraukų, gana patogu jas tvarkyti – dažnai vienas diskas (CD arba DVD) skiriamas vienam įvykiui (pvz., kelionės įspūdžiams) ar periodui (pvz., šeimos šventėms).
Problemos prasideda tuomet, kai nuotraukų kiekis viršija keliasdešimt tūkstančių. Nuotraukoms surasti dažniausiai prireikia papildomų pastangų (bent jau įvesti katalogavimo sistemą), o paieška būna pakankamai lėta (tenka kaitalioti diskus). Be to, nuotraukų įrašymas užtrunka palygint ilgai, o įrašytą informaciją koreguoti sunku (nebent naudojant perrašomuosius diskus). Taip pat galima paminėti, kad optiniai diskai nėra itin patikima priemonė ilgam nuotraukų saugojimui. Nors oficialūs bandymai teigia, kad aukštesnės kokybės diskai gali išlaikyti duomenis keliasdešimt metų, praktika rodo visai ką kita – dažniausiai jie ima gesti net nepraėjus 5 metams (tiesa, su išimtimis). Kita vertus, informacinės technologijos tobulėja taip greitai, kad po penkerių metų galima tikėtis dar tobulesnių nuotraukų saugyklų, kurios šiuolaikinius optinius diskus pavers tik praeities prisiminimu.
Štai šiuo metu rinkoje jau galima įsigyti „Blu-Ray“ diskų ir jų įrašymo įrenginių. Kol kas jų kainos nemažos – apie 50 Lt už diską (25 GB) ir apie 800 Lt už patį įrenginį. Visgi naujosios kartos diskai plinta gana greitai ir per porą metų, greičiausiai taps tokie pat įprasti ir pigūs, kaip šiuo metu naudojami DVD diskai, o jų talpa tik didės (planuojama – net iki 100 GB).
Optiniai diskai naudojami santykinai nedideliems (iki keliasdešimt tūkstančių) nuotraukų albumams saugoti, dažniausiai atsarginėms kopijoms. Svarbu nepamiršti periodiškai jų patikrinti ir, praėjus keleriems metams, svarbesnę informaciją perrašyti į kitą diską.
Lustinė atmintis
Kiek mažiau paplitusi nuotraukų saugojimo terpė – lustinė atmintis. Po šiuo galbūt kam nors magiškai nuskambėjusiu pavadinimu slypi visiems mums įprastos fotoaparatų atminties kortelės ir vadinamieji USB atmintukai. Ne taip seniai šią įrenginių šeimą papildė visiškai nauji gaminiai – lustiniai standieji diskai, dar vadinami SSD (solid state drive).
Nors lustiniai duomenų saugojimo įrenginiai pasižymi santykinai didele sparta, neįtikėtinu atsparumu aplinkos poveikiui bei išskirtiniu ilgaamžiškumu, daugelį pirkėjų atgraso kaina. 1 GB lustinės atminties kainuoja bent 10–20 kartų daugiau nei optinių ar standžiųjų diskų gigabaitas. Be to, egzistuoja maksimalus, mažai kam žinomas apribojimas – 100 tūkst. įrašymo/ištrynimo ciklų. Žinoma, jei naudosite lustinę atmintį tik nuotraukų archyvavimui, su šiuo apribojimu susidurti neteks (tai aktualiau dažnai naudojamoms fotoaparatų atminties kortelėms).
Lustinę atmintį naudoti nuotraukų archyvavimui kol kas netikslinga dėl didelės saugojimo kainos. Ją naudoti verta tik tada, kai turite nedaug itin svarbių nuotraukų ir nepasitikite kitomis saugojimo alternatyvomis.
Interneto serveriai
Interneto serveriai retai kada naudojami nuotraukoms saugoti. Nors Lietuvoje įmanoma nusipirkti vietos serveryje, ši paslauga yra labiau naudojama interneto svetainių prieglobai. Svarbu paminėti, kad dauguma tokią paslaugą siūlančių firmų yra papildomai investavusios į duomenų apsaugą (duomenys yra dubliuojami, todėl didėja tikimybė juos atkurti nelaimės atveju). Žinoma, įmanoma rasti ir nemokamų serverių, tačiau jų siūlomos vietos dažniausiai nepakanka net ir mažam nuotraukų archyvui laikyti. Mokami failų serveriai dažniausiai siūlo šiek tiek daugiau vietos, bet dėl didelės kainos (ypač turint omeny, kad mokama periodiškai) jų privengia net ir dalis profesionalų. Pastarieji dažniausiai naudoja vidinius organizacijų serverius.
Tarp pradedančiųjų fotografų šiek tiek labiau paplitę nuotraukų saugojimo ir publikavimo serveriai. Tokią paslaugą šiuo metu siūlo nemažai interneto svetainių – „Flickr“, „Google Picasa“ (Web Albums), „Fotki“ ir kitos. Jose galima saugoti sąlyginai ribotą duomenų kiekį (tik iki kelių gigabaitų nuotraukų), o albumus apsaugoti slaptažodžiu.
Privatūs interneto serveriai paplitę tarp įmonių, kurių veikla susijusi su fotografija, tačiau apskritai interneto serveriuose nuotraukas saugo labai nedaug fotografų. Kur kas populiaresnės yra nuotraukų saugojimo ir publikavimo svetainės, tačiau jos dažniau pasirenkamos publikavimo, o ne nuotraukų saugojimo tikslais.
Kaip tvarkyti nuotraukas?
Kad ir kokį nuotraukų saugojimo būdą pasirinksite, didėjant nuotraukų skaičiui bus vis sunkiau ir sunkiau rasti konkrečią fotografiją. Nenusiminkite – šiuo metu yra sukurta išties vertų dėmesio programų ir prigalvota įvairių gudrybių, padedančių suvaldyti tuos „laukinius“ nuotraukų archyvus.
Keli patarimai
Kadangi suteikti kiekvienam failui prasmingą pavadinimą būtų per daug sudėtinga, pats paprasčiausias ir mažiausiai pastangų reikalaujantis metodas – tiesiog tvarkinga nuotraukų katalogų pavadinimų sistema. Vienas iš dažniausiai naudojamų katalogo pavadinimo formatų yra „data + pavadinimas“. Šis variantas yra kur kas efektyvesnis nei vien pavadinant katalogą įprastu pavadinimu, nes paieškos metu galima ieškoti tiek pagal įvykio datos, tiek pagal jo pavadinimo fragmentą. Žinoma, jei saugomos nuotraukos, kurių įamžinimo laikas nėra svarbus (pvz., įvairios objektų grupės: „žiedai“, „karoliai”, „apyrankės“ ir kt.), katalogams pakanka tik žodinių pavadinimų. Kas be ko, periodiniams įvykiams saugoti kartais pakanka vien tik datos – tai visiškai pateisinama, jei fotografui padės greičiau rasti reikiamas nuotraukas.
Organizacijose, siejamose su fotografija (ypač žurnalistika ir spauda), dažnai naudojami IPTC aprašai. Trumpai tariant, tai duomenys apie duomenis, šiuo atveju – išsami informacija apie nuotrauką (jos autorius, nuotraukos reikšminiai žodžiai, naudojimo teisės ir kt.). Nors gali atrodyti, kad taip smulkiai aprašinėjant kiekvieną nuotrauką labai greitai galima tiesiog išprotėti, be šios sistemos neįsivaizduojama moderni spauda.
IPTC apraše galima išsaugoti išsamią informaciją apie nuotrauką. „Adobe Photoshop CS3“ toks langas aktyvinamas File > File Info…“.
Visos nuotraukų katalogų pavadinimo sistemos yra tinkamos ir priklauso nuo jūsų nuotraukų specifikos. Bet kad ir kokią sistemą ar jų derinį pasirinktumėte, nepamirškite elementarios tvarkos.
Fotožurnalisto komentaras:
Erikas Ovčarenko, dienraštis „15min“
„Mes nuotraukas aprašome naudodami IPTC ir jas siunčiame į bendrą archyvą. Naudojamės „Scanpix“ nuotraukų duomenų baze – ten patenka visos mūsų nuotraukos ir iš jos imamos rengiant laikraštį. Pats nuotraukas saugau nešiojamajame kompiuteryje, o kai jau nebetelpa – perrašau į išorinį standųjį diską. Nuotraukų nerūšiuoju – tiesiog kiekvieną mėnesį sukuriu to mėnesio katalogą, jame – katalogus pagal dienas (01, 02...), o pastaruosiuose – dar ir pagal fotografuotas temas. Kartais nuotrauką standžiajame diske pavyksta rasti greičiau nei interneto archyve pagal reikšminį žodį, nes ir ten gali pasitaikyti nuotraukų su blogu aprašu.“
Nuotraukų tvarkyklės
Jei nuotraukų kolekciją laikote keliuose duomenų saugojimo įrenginiuose, tvarkyti jas ir ieškoti reikiamų nuotraukų jums gali padėti specializuota programinė įranga. Pagrindinis šių programų privalumas – centralizuotas nuotraukų miniatiūrų (angl. thumbnails) saugojimas. Kitaip tariant, visų jūsų nuotraukų sumažintos kopijos, kad ir kur būtų jų originalai, yra saugomos vienoje programoje, todėl galite greitai peržiūrėti visas savo nuotraukas (kad ir mažesnės raiškos). Vienos populiariausių „Windows“ sistemoje naudojamų priemonių yra „ACDSee Pro Photo Manager“, „Where is It ?“ ir „Google Picasa“.
„ACDSee Pro Photo Manager 2.5“ yra galinga programa, tinkanti ne tik nuotraukų tvarkymui, bet ir visapusiškam jų apdorojimui. Pradinės programos versijos turėjo tik nuotraukų peržiūros galimybę, tačiau laikui bėgant atsirado ir integruota nuotraukų (taip pat ir RAW) redagavimo funkcija, įvairios nuotraukų rūšiavimo galimybės (pvz., nuotraukų reitingų ir kategorijų sistemos). Tiesa, darbo su išoriniais duomenų archyvais funkcija šiek tiek ribota – programa leidžia išsaugoti tik kompaktiniuose diskuose esančių nuotraukų miniatiūras, kurias galima peržiūrėti vėliau, neįdėjus į kompiuterį paties disko. „ACDSee Pro Photo Manager 2.5“ programos kaina apie 130 JAV dolerių, tačiau pradedantiesiems fotografams labiau rekomenduojama kiek paprastesnė, tačiau tikrai ne prastesnė „ACDSee Photo Manager 2009“, kainuojanti atitinkamai 60 JAV dolerių.
Darbinis „ACDSee Pro 2“ langas. Programa tinka ir nuotraukoms tvarkyti, ir visapusiškai jas apdoroti.
„Where Is It? 2.94“ iš pirmo žvilgsnio paprasta, tačiau labai efektyvi nuotraukų tvarkyklė. Pagrindinė jos užduotis – darbas su bet kokiais nuotraukų archyvais. Ji nepasižymi tokiu dideliu funkcionalumu kaip minėtoji „ACDSee“, tačiau puikiai atlieka pagrindinę funkciją. Naudojantis programa galima nesunkiai išsaugoti išsamią informaciją (taip pat ir miniatiūrą) apie bet kokiame įrenginyje esančius failus (ne tik nuotraukas, bet ir vaizdo bei kitus failus), priskirti juos įvairioms kategorijoms ir, esant reikalui, pažymėti savo sukurtomis žymėmis. Programoje netgi yra galimybė registruoti laikmenų būseną (pvz., paskolinta, pasiskolinta ir pan.). „Where is it?“ kainuoja apie 40 JAV dolerių ir išties verta tokios kainos.
„Where Is It?” – paprasta, bet labai funkcionali nuotraukų tvarkyklė. Ja naudojantis galima nesunkiai išsaugoti išsamią informaciją apie bet kokiame įrenginyje esančius failus (ne tik nuotraukas, bet ir vaizdo bei kitus failus), priskirti juos įvairioms kategorijoms ir netgi pažymėti savo sukurtomis žymėmis.
„Google Picasa“ labiausiai žinoma kaip nemokama ir itin paprasta nuotraukų redagavimo programa, tačiau be šios funkcijos ji turi ir nuotraukų tvarkymo galimybių. Nuotraukas reikia užregistruoti programos nuotraukų duomenų bazėje, tuomet galima atlikti ir kitas operacijas. Nuotraukas galima reitinguoti remiantis elementaria žvaigždučių sistema. Ši funkcija galėtų būti ir platesnė, tačiau pagrindinis programos privalumas – didelė darbo sparta, leidžianti itin greitai naršyti nuotraukų archyve. „Google Picasa“ labiau tinkama fotografams, kurių visa nuotraukų kolekcija saugoma vidiniame standžiajame diske (nėra galimybės išsaugoti išorinėse laikmenose esančių miniatiūrų).
Nesudėtinga, nemokama nuotraukų redagavimo programa, turinti ir nuotraukų tvarkymo galimybių. Vienas iš pagrindinių jos privalumų – didelė darbo sparta, leidžianti itin greitai naršyti nuotraukų archyvuose.
Pabaigai
Renkantis nuotraukų archyvo terpę (laikmeną) svarbiausia apgalvoti, kokias problemas norėsite išspręsti:
• jei jūsų nuotraukų archyvas pakankamai didelis, tačiau nenorite jo skaidyti, galbūt reikėtų pamąstyti apie talpius standžiuosius diskus. Jei baiminatės, kad šie suges, galite rinktis duomenų dubliavimą kituose standžiuosiuose diskuose;
• jei nenorite skirti daug lėšų arba jūsų nuotraukų archyvas nėra didelis, vertėtų pasirinkti optinių diskų variantą, tačiau nepamirškite jų periodiškai patikrinti – ar duomenys vis dar yra skaitomi. O didesniam duomenų saugumui užtikrinti optinius diskus dubliuokite;
• jei jūsų archyvas nedidelis, o kartais mėgstate nuotraukas publikuoti, galite archyvą perkelti į mokamą arba nemokamą interneto serverį;
• jei turite itin svarbių duomenų, kuriuos norite kuo ilgiau išlaikyti vienoje terpėje, geriausia juos perkelti į lustinę atmintį;
• kad ir kurią saugojimo terpę bepasirinktumėte, didžiausia tikimybė neprarasti duomenų nelaimės atveju bus tuomet, jei vieną nuotraukų kopiją laikysite kuo toliau nuo įprastos darbo vietos (kitoje patalpoje arba kitame pastate).
Kad ir kokį sprendimą išsirinktumėte, nereikėtų apsiriboti vien laikmenomis, todėl nuotraukų archyvams kurti naudokite tam skirtą programinę įrangą.
Mikas Binkis
Žurnalas „Foto“, 2008 Nr. 8
Numeryje taip pat skaitykite:
Mistika fotografijoje
Tornadų medžioklė
Angelų fotografija
Ryškinimas kavoje
