Kas iš tiesų yra laisvė? Atšaukiami tam tikri tabu ir pasaulis ima, tegul pusei dienos, eiti iš proto. Man tiesiog labai „pasisekė“ – kartą per metus Paryžiuje būna gėjų paradas ir aš kaip tik tą dieną čia. Maniau, pamatysiu baisius iškrypėlius, o pamačiau klounus. Jausmų nepavadinsi vienareikšmiškais. Nuo pasišlykštėjimo ir atmetimo (kai homoseksualai žingsniuoja gatvėmis, apnuoginę sėdmenis), iki juoko ir euforijos. Dabar paaiškinsiu, kaip įmanoma euforija, kai žiūri į tokį reginį.
Paryžiaus homoseksualai irgi reikalavo „teisių“ – bet tai nenulėmė parado dvasios. Paryžiaus gėjai ir lesbietės patys iš savęs kvatojasi! Siaubingas neskoningumas. Nesuprantu, ar iš tiesų jų toks skonis ar jie tyčia kabinasi prie nugaros sparnus, o prie galvos ūselius: įsivaizduokite sau dešimt vyriškių – įvairiaspalvių drugelių. Kai kurie drugeliai su dideliais pilvais. Arba vyriškiai ryškiomis suknelėmis ant aukštų kulnų, alyvų ir žalios spalvos perukais. O kai kurie dar ir su klounų balionėliais ant nosies! Garsi ritmiška muzika („bumčikai“) sklinda nuo judančių ant ratų didžiulių platformų, ant kurių dainuoja ir rėkia pusnuogiai gėjai ir lesbietės (nors pasitaiko ir neapnuogintų kūnų). Ant kiekvienos platformos – sava muzika. Tarp platformų – žmonių minios. Kiek suprantu – ne visuomet homoseksualių, o tiesiog jaunimo, kuris atėjo pasilinksminti.
Įvairios „žydrųjų“ organizacijos su savo lozungais ir maskaradu. Pavyzdžiui, „Gėjai ir lesbietės už teisę kurti šeimą“ (Prancūzijoje, kaip nebūtų keista, įstatymas, kuris visiškai prilygintų homoseksualią šeimą tradicinei, nepriimtas). Arba – „Gėjų ir lesbiečių tėvų solidarumas“ (tie drauge kovoja už teisę turėti savo šeimose vaikų). O štai lesbietės-krikščionės (kryžius priekyje!). Paskui jas – netikiu savo akimis – „Arabų šalių homoseksualistai“ (kažkas ir arabiškai išraityta)! Toliau – „Afrikos gėjai ir lesbietės“ (visi juodaodžiai). Dar didesnis šokas – užrašas rusiškai „Gėjai slavai už lygybę“! Ir visa tai juda, klykia, šoka, mėto lapelius, prezervatyvus, leidžia ant galvų konfeti, purškia vandeniu (buvo karšta diena).
Daug organizacijų, užsiimančių homoseksualų bėda – AIDS. „Pagalba AIDS“, „Už saugų seksą“, „Vartokite apsaugos priemones!“. Tokios organizacijos sukelia ne pasibjaurėjimą, o žmogiškus jausmus. Šlykštūs tie gėjai, kurie, apsitempę stringais, pabrėžia savo „pasididžiavimus“. Jie vulgariai kraipo klubus. O štai tie nešlykštūs – eina senas gėjus, pasiremdamas lazdele. Klubai apjuosti vėliava su vaivorykštės spalvomis. O štai tas važiuoja neįgaliojo vežimėliu. Ant nugaros pririšta ta pati įvairiaspalvė vėliava. Supraskite kaip norite – tai jų likimas ar jų nelaimė. Galima teisti. Bet kai matai neįgalų žmogų, jo gaila. Vienišas, neįgalusis, o dar homoseksualas.
Beje, ant pirmosios platformos parado pradžioje važiuoja pati tikriausia Lisa Minelli, Holivudo žvaigždė, specialiai atskridusi į gėjų paradą iš Amerikos. Ji dalija į kairę ir į dešinę oro bučinius riaumojančiai žiūrovų miniai, stovinčiai palei gatvę, kuria vyksta eitynės.
Lietuvoje dabar homoseksualizmo tema labai aktuali. Lengviausiai vienareikšmiškai įvertinti šį reiškinį. Bet štai tokie paradai parodo, kad jis sudėtingas ir nevienareikšmiškas. Kaip Prancūzijoje žiūri į homoseksualus? Vėlgi, įvairiai. Tie, kurie rėkauja ir kvailioja Paryžiaus gatvėse kartą per metus – tai tik „paviršius“. Sako, kad „tikrieji“ gėjai ir lesbietės neina į gatves, o tyliai gyvena vienas su kitu, tyčia neafišuodami savo homoseksualumo. Be abejonės, šioje eitynėse buvo nemažai žmonių, turinčių psichikos problemų. Su sutrikusia savęs identifikacija. Dešimtys transseksualų žingsniuoja ant didžiulių kojūkų, kone trijų metrų ūgio, prisikabinę ant galvų povo plunksnų, o prie užpakalio – povo uodegų. Vienas kitas iš tiesų veidu panašus į moterį ir juda gracingai – aplinkui zuja fotografai, žmonės su vaizdo kameromis. Bet į kitus gaila žiūrėti – jų vyriški veidai, neretai be krūtų (ne visi geria hormonus), o jų koketavimas, manieros vulgarios ir šlykščios. Jei tik nemanytume, kad visa tai žaidimas ir spektaklis.
Gėjų paradas Paryžiuje – tai būtent didžiulis spektaklis, cirkas, kuris pribloškia vaizduotę. Jau vien tai, kad man teko išstovėti keturias (!) valandas, kol pro šalį praplaukė visas paradas, gali priblokšti. Platformoms ir klykiantiems bei maskarado kostiumus vilkintiems (ar be jų) artistams nebuvo galo. Manau, apie šimtas platformų. Visas eismas Paryžiaus centre, nuo Montparnaso iki Bastilijos, uždarytas. Keista, bet policijos parado dalyvių tarpe nepastebėjau. Veikiausiai juos arba perrengė, arba parado dalyviai patys atsako už tvarką.
Beje, įdomi „normalių“ (ne homoseksualų) prancūzų reakcija į paradą: jie stovi miniomis ant šaligatvio, juokiasi, filmuoja mobiliaisiais telefonais, mojuoja rankomis artistams. Visi stipriai susijaudinę, šventės atmosfera įelektrizuota. „C'est fou!“ – girdžiu kažkokios moters balsą: „Tai beprotiška!“. Bet tai jį sako be jokio pasmerkimo, o linksmai juokdamasi. Tai ir sukelia euforiją – tikras beprotnamis, feerija, beprotybė šiame racionaliame, šaltu protu pagrįstame pasaulyje. Ar neatlieka šie paradai tokio pat vaidmens, kaip savo laiku senovės romėnams saturnalijos?
Taip, toks įspūdis, kad pasaulis išėjo iš proto – kad į gatves iš urvų iššliaužė kažkokios keistos būtybės, dar nematyti gyvūnai. Bet tai žmonės – gyvenantys neįprastą mums seksualinį gyvenimą, kas nesveikas, kas mažiau nesveikas, o kas ir visiškai normalus iš pažiūros. Vieni kraipo apnuogintus sėdmenis, kai kurios lesbietės žingsniuoja nepridengtomis krūtinėmis, o kiti – apsirengę kone frakais. Pagyvenusios poros eina, susikibusios už rankų, visiškai padoriai apsirengę: jie nešoka ir nekraipo klubų. Jie neša rankose plakatus: „Mes irgi žmonės, kaip ir jūs“. Kaip nesistengiau pajusti pasišlykštėjimą dviem pagyvenusioms moterims (neturinčioms vulgarių manierų, žvelgiančių kažkur sau po kojomis), nepavyko. Ar aš joms teisėjas?
Kalbuosi su viena vyresnio amžiaus prancūze. Ji stovi šalia manęs ir žiūri į besimainantį spektaklį. „Žinote, daugelis homoseksualų nepritaria tiems paradams ir juose nedalyvauja, - sako prancūzė. – Jie sako, kad tokie paradai gadina homoseksualo įvaizdį, išstato jį pajuokai, parodo jį kone kaip iškrypėlį. Būtent dėl tokių paradų daugelis ir susikūrė homoseksualo kaip „prietrankos' įvaizdį. Mano kaimynas homoseksualas, labai inteligentiškas, protingas ir mandagus žmogus. Jis kalba su panieka apie tokias eitynes. Geresnio kaimyno nesurasi. Jis nesilanko homoseksualų klubuose, turi kažkur draugą, bet tai ne mano reikalas. Jis bendrauja su visais ir neskirsto žmonių į „savus“ ir „svetimus“.
Nesirengiu čia leistis į Lietuvoje įsiplieskusią diskusiją, ar homoseksualumas liga, iškrypimas ar mada. Tiesiog pasakoju apie tai, ką pamačiau. Kas, galbūt, gali ateiti į Lietuvą (nors tuo abejoju).
Po paskutiniosios platformos – dešimtys žalių Paryžiaus merijos mašinų. Šalia – šimtinė žaliai vilkinčių darbuotojų armija. Jie eina paradui iš paskos, išsiurbdami baltą nuo popierėlių ir konfeti gatvę, apliedami ją pamuilėmis ir nuplaudami, sutiekdami jai pirmykštį pavidalą. Vakarop gėjų parado nebeliks nė pėdsako...
