Kad psichiatrijos ligoninių darbuotojai pro pirštus žiūri į savo pacientus, daugeliui nėra naujiena. Tačiau Stenfordo universiteto profesoriaus Deivido Rosenhano atliktas eksperimentas atskleidė koks aplaidus yra šių įstaigų personalas. Na, bent jau Amerikoje.
Prie psichologijos profesoriaus organizuojamo eksperimento sutiko prisidėti 8 asmenys, nei vienas iš jų anksčiau neturėjo psichikos problemų. Trys iš jų patys buvo psichologai, vienas psichiatras, pediatras, menininkas, namų šeimininkė ir psichologijos mokslus kremtantis jaunuolis.
Per visą eksperimento laikotarpį po vieną iš jų pabuvojo 12 skirtingų psichiatrijos ligoninių Amerikoje. Kiekvienoje iš jų dalyviai lankėsi kaip pacientai ligoninės personalui apie tai nieko neįtariant. Visi pseudopacientai buvo susitarę laikytis vieno scenarijaus: jie girdi balsus savo galvose. Tai buvo vienintelis simptomas, kurį eksperimento dalyviai įvardino. Vos paguldyti į ligonines jie pradėdavo elgtis įprastai ir neberodyti jokių simptomų.
Paklausti kaip jaučiasi, dalyviai atsakydavo jog puikiai ir, kad balsai galvoje liovėsi. Visą eksperimento laikotarpį (52 dienas) dalyviai kruopščiai užsirašinėdavo kiekvieną nutikimą. Iš pradžių jie tai darydavo paslapčia, kad nematytų personalas, tačiau vėliau suvokė, kad šiems tai nerūpi. Viena seselė dieninėje ataskaitoje netgi parašė: “Pacientas nuolatos žymisi pastabas. Reiškiasi išprotėjimo simptomai.” Taigi, kas buvo pastebėta eksperimento metu:
- 7 eksperimento dalyviai buvo įvardinti kaip šizofrenikai, o vienas buvo pavadintas maniakinės psichozės auka.
- Nei vienas pacientas išleidžiamas iš ligoninės nebuvo įvardintas kaip pasveikęs. Daugumos jų kortelėse buvo tokie užrašai, kaip “būklė pagerėjo” ar “simptomų sumažėjimas”.
- Ligoninės personalas niekad nė neįtarė, kad tariami pacientai iš tiesų nėra ligoniai. Visi juos laikė bepročiais… Išskyrus kitus pacientus. Psichiniai ligoniai pastebėjo, kad eksperimento dalyviai niekuo neserga. Jie dažnai klausdavo ar šie nėra žurnalistai arba kokie nors mokslininkai.
Būtent paskutinis punktas ir paskatino profesorių Rosenhaną atlikti antrąjį eksperimentą. Tik šįkart apie tai jis iš anksto įspėjo ir pačią ligoninę, kurioje jis buvo vykdomas. Tai buvo tarsi proga pasitaisyti po prasto pasirodymo. Tačiau ligoninė ir vėl susimovė.
Į ją skirtingu metu buvo pasiųsta nenurodytas kiekis pseudopacientų. Ligoninės personalui buvo pasakyta, kad naujieji pacientai elgsis lygiai taip pat, kaip ir praeito eksperimento metu. Rezultatas:
Ligoninės personalas nustatė, kad 193 pacientams reikia papildomo psichiatrinio gydymo. 41 pacientas bent vieno iš darbuotojų buvo įvardintas kaip pseudopacientas, išsigalvojantis beprotybę. 23 pacientai buvo pripažinti visiškai sveikais. Iš tiesų, tai nei vienas iš tų 193 pacientų nebuvo Rosenhano eksperimento dalyvis.
Taigi, profesorius padarė išvadą, kad kai tik ligoninė tikėjosi tarp savo pacientų turėti ir sveikų žmonių, jie pradėjo jų ieškoti. Iki to laiko visi paprasčiausiai buvo laikomi bepročiais.
