Vienas iš kol kas labiausiai intriguojančių projektų vadinasi „Aš noriu pagimdyti ryklį...“ (angl. “I Wanna Deliver a Shark…”). A. Hasegawa sprendžia „žmogaus reprodukcijos problemą žmonijos persipildymo ir aplinkos krizės amžiuje.“ Ji kuria viziją, kad žmonės vieną dieną galės „gimdyti sau maistą“, taip išspręsdami ir maitinimosi poreikį, ir troškimą sukurti naują gyvybę.
33 metų moteris teigia, kad turėti kūdikį nėra taip paprasta, kaip kai kurie žmonės mano – ypač kai pasauliui gresia didžiulio masto maisto krizė. Ji tikina, kad paleisti į šį pasaulį dar daugiau žmonių – tikrai ne išeitis, bet nykstančių gyvūnų rūšių atstovų gimdymas gali būti kaip tik tai, ko mums reikia, kad išgyventume.
„Mes esame genetiškai užprogramuoti auginti vaikus ir perduoti savo genus ateinančioms kartoms, bet šiuo metu gyvename sudėtingais laikais, kai išauginti vaiką tinkamomis sąlygomis itin sunku: žmonių populiacija yra persipildžiusi, o aplinkosauginė situacija tokia sudėtinga,– svarsto A. Hasegawa. – Bet mes taip pat turime valgyti ir susiduriame su augančiu maisto trūkumu – jūros yra pernelyg išžvejotos, žemė nualinta, o žmonių vis daugėja. Valgomų gyvūnų gimdymas galėtų teikti daugiau naudos, nes tai padėtų apsaugoti pavojuje atsidūrusias rūšis nuo visiško išnykimo.“
Portalui Vice.com pasiteiravus A. Hasegawos, ar ji mano, kad gimdyti gyvūnus žmonėms apskritai įmanoma, ji atsakė: „Bus įmanoma, jau netolimoje ateityje. Žmogaus gimda yra tinkamo dydžio, kad išaugintų viną vaisių. Kalbėjausi su ginekologais apie būdus, kaip padaryti ją didesnę. Tikiu, kad žmonės galėtų naudoti savo gimdas kaip akvariumus ar inkubatorius“.
Kalbant apie galinčias kilti problemas dėl žmogaus placentos ir, tarkime, ryklio suderinamumo, idėjos autorė tikino, kad placenta susiformuoja iš vaisiaus, tad nėra jokios būtinybės modifikuoti žmogaus DNR. Iš tikro bėdų galėtų kilti dėl to, kad moteriai, norinčiai savo gimdoje išnešioti gyvūno embrioną, turėtų būti sustabdytos menstruacijos, o tai sukelia gali sukelti labai nemalonių šalutinių efektų.
A. Hasegawos manymu, kandidatės dalyvauti šiame neįprastame eksperimente turėtų būti „turtingos, vienišos ir, svarbiausia, menopauzės amžiaus moterys“.
Paklausta, kodėl savo projektui pasirinko būtent ryklį, menininkė atsakė, jog tyrimų duomenimis rykliai – bene lengviausiai suderinami su žmonėmis. Be to, jie atitinka ir visus kitus kriterijus: „Tai nykstanti rūšis, jų gyvenimo trukmė – beveik tokia pat, kaip ir žmogaus, o svarbiausia – jie labai skanūs.“
Daugelis turbūt pagalvos, kad Ai idėja – tiesiog absurdiška, tačiau ji apgalvojo visas smulkmenas. Ji netgi sugalvojo emocinio ryšio sistemą, per kurią „moteris perduotų savo stresą ryklio embrionui. Kai moteris jaučia stresą, įtaisas matuoja galvaninę odos reakciją ir širdies pulsą, iš šis „streso signalas“ įjungia žemo voltažo elektros signalą, kuris atkartoja jūroje ryklio embrionui kylantį plėšrūno pavojų. Toks streso kėlimas veikia kaip treniruotė prieš tai, kai po gimdymo jie bus sugrąžinti į jūrą.“
Taip, idėjos autorė mano, kad rykliai turėtų kuriam laikui būti grąžinami į jūrą, kad įgytų tradicinėje laukiniams rykliams, naudojamiems tradicinėje japonų virtuvėjem būdingą skonį. A. Hasegawa prisipažįsta ir pati mėgstanti ryklieną, tik visada besijaučianti kalta, kad valgo nykstančios rūšies gyvūną. Taigi, ji siūlo štai taip spręsti šią problemą, juolab, kad „tai kainuoja pigiau, nei užauginti žmogų, ir yra mažiau atsakomybės.“
Bet ar žmonės tikrai valgys tai, ką savo gimdoje išaugino kitas žmogus? Ai mano, kad taip: „Galų gale, yra gyvūnų, kurie valgo savo pačių jauniklius. O mes valgome veršieną, kuri taip pat atsiranda iš karvės gimdos. Mes netgi žudome žmones – ir net ne dėl maisto, o jie juk taip pat atsirado iš kažkieno įsčių. Aš tikrai nematau tame jokios problemos.“
Jei pati A. Hasegawa pagimdytų ryklį, ji sako, kad su GPS prietaisu sektų jo buvimo vietą jūroje, o kai jis būtų sugautas ir parduodamas, ji jį nusipirktų ir suvalgytų. Ir taip jis grįžtų į jos kūną jau paskutinį kartą...
