Anuomet tokią transporto priemonę galėjo įsigyti tik turtingi asmenys, todėl nenuostabu, jog iki 1913 metų asmeninių automobilių skaičius nebuvo pasiekęs net keleto dešimčių. Vis dėlto, po truputėlį įsibėgėjanti Lietuvos automobilizacija sukūrė naujas verslo nišas – automobilių nuomos punktus, servisus, automobilių detalių ir aksesuarų krautuvės.
Dauguma lengvųjų automobilių, tarpukario metais važinėję Lietuvoje, atgabenti iš JAV: „Ford", „Chevrolet", „Buick", „Studebaker", „Chrysler", „Essex", „Willys Overland", „Pontiac". „Opel“ buvo vienintelė europietiška markė, kuri sulaukdavo didesnio Lietuvos gyventojų dėmesio.
Automobiliai Lietuvoje 1935 metais (nuotr. epaveldas)
„Audi“, „Citroen“ ir kitų europietiškų markių automobiliai į Lietuvą pradėjo plūsti po to, kai 1937 metais valstybės vadovai nusprendė labai stipriai sumažinti automobilių importo muitus. Šis sprendimas, jeigu galima taip pasakyti, atrišo rankas tiems, kas jau kurį laiką svajojo apie šią naujovišką transporto priemonę.
Pirmojo Lietuvos prezidento automobilis
Per pakankamai trumpą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį (1918 - 1940) mūsų šalį valdė Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius. Taip jau sutapo, jog Antanas Smetona buvo tas žmogus, kuris į prezidento postą buvo išrinktas tris kartus. Aleksandras Stulginskis du kartus, o Kazys Grinius – vieną kartą.
Kuomet Antanas Smetona tapo pirmuoju naujai sukurtos valstybės vadovu, netrukus atsirado ir pirmasis prezidentui skirtas ratuotis. Juo tapo „Benz 25/55 PS“ automobilis, kuris buvo gaminamas nuo 1912 iki 1915 metų, ir vėliau – nuo 1918 iki 1920 metų.
Pagal tuometinė Vokietijos automobilių pramonės klasifikaciją, štai šis ratuotis patekdavo į „Oberklasse“ mašinų kategoriją – tai buvo aukštesnės klasės automobilis, kurio galinius ratus suko keturių cilindrų, 6,5 litro darbinio tūrio benzininis motoras, gebantis pasiekti 55 arklio galias esant 1500 aps/min.
Keturių laipsnių pavarų dėžę turėjęs modelis galėjo įsibėgėti iki 85 km/val. ir su didžiuliu džiaugsmu 100 kilometrų suvartoti 25 litrus benzino.
Ne pats naujausias „Benz“ markės automobilis buvo išsiųstas į pensiją po to, kai Antaną Smetoną pakeitęs Aleksandras Stulginskis nusprendė įsigyti naujesnį – „Delaunay-Belleville 12 CV“ automobilį.
„Delaunay-Belleville“ buvo prabangių, išskirtinių automobilių gamintoja iš Prancūzijos, kuriai kadaise lygių neturėjo ne vienas gamintojas.
Kaip ir daugelis to meto automobilių gamintojų, taip ir „Delaunay-Belleville“ kiekvieną modelį gamindavo pagal užsakymą, todėl nenuostabu, jog kiekvienas į gatves išriedėjęs markės ratuotis neturėjo visiškai identiško brolio dvynio.
1926 metais į Lietuvos kėdę atsisėdęs Kazys Grinius šiame poste išbuvo neilgai. Po Antano Smetonos surengto perversmo, į aukščiausią Lietuvos tarnautojo poziciją sugrįžo prabangų gyvenimą mėgęs Antanas Smetona. Būtent jo liepimu Lietuvą pasiekė naujutėlis „Fiat 519“ – tai buvo vienas įspūdingiausių to meto sedanų, kurio ratus suko 4,8 litro darbinio tūrio, 6 cilindrų jėgos agregatas.
Ketvirtuoju ir paskutiniu Lietuvos prezidento automobiliu tapo iš Jungtinių Valstijų atvykęs „Linoln“ markės atstovas, o tiksliau – „Lincoln“ K serijos automobilis, kuris reprezentavo gamintoją ištaigingiausių ratuočių segmente.
„Lincoln“ norėdama įtikti savo pirkėjams, jiems leisdavo pasirinkti ne tik kėbulo ar ratlankių spalvą, interjero apipavidalinimą. Gamintojas taip pat leisdavo užsisakyti pagal kliento pageidavimus sukurtą kėbulo tipą, todėl nenuostabu, jog didžioji dauguma į Europą atvykę „Lincoln“ K serijos modeliai būdavo labai skirtingi.
Tai buvo įspūdingas automobilis, kuris iš gamyklos išriedėjo turėdamas V formos, 12 cilindrų benzininį variklį. Tai buvo 6,8 litro darbinio tūrio jėgos agregatas, gebėjęs išvystyti 150 arklio galių. Be to, šis prezidento automobilis buvo lengvai šarvuotas, tokiu būdu Lietuvos valstybės vadovas norėjo apsisaugoti nuo pamišėlių, kurie norėtų kėsintis į jo gyvybę.
(nuotr. tb.lt)
GALERIJA
