Popiežius Benediktas XVI gimė Vokietijoje ir augo reparacijų kamuojamoje šalyje, kurioje vis augo nacių galia. Jis trumpai buvo Hitlerio jaunimo organizacijos narys paauglystėje, kai narystė joje tapo privaloma. Po karo jis grįžo prie teologinių studijų. Pasirinkęs šį kelią, Josephas Ratzingeris 2005 metais pasiekė popiežiaus sostą.
Ankstyvasis gyvenimas
Josephas Ratzingeris gimė 1927 metų balandžio 27 dieną Bavarijoje. Jis buvo jauniausias iš trijų vaikų. Jo tėvas buvo policininkas, o mama – viešbučio virėja. Būsimo popiežiaus šeima kraustydavosi į vis skirtingas gyvenamąsias vietas giliai katalikiškoje Bavarijoje, kai naciai ketvirtajame dešimtmetyje vis labiau stiprino savo pozicijas Vokietijoje. J. Ratzingerio tėvas buvo antinacis.
Įtakotas tėvo J. Ratzingeris kaip kovos prieš nacizmą priemonę pasirinko katalikų bažnyčią – „tiesos ir teisingumo citadelę“. Jis įstojo į paruošiamąją seminariją 1939 metais, tačiau tuometinės realijos pakoregavo jo kelią. Jis buvo priverstas įstoti į Hitlerio jaunimo organizaciją, kai 1941 tai tapo privaloma.
Karinė tarnyba ir dėstytojavimas
1943 metais jis ir jo kolegos iš seminarijos buvo priimti į karinę tarnybą. Jo padalinys buvo užpultas tas pačiais metais, bet pats J. Ratzingeris kariniuose veiksmuose nedalyvavo dėl piršto infekcijos, kuri neleido jam išmokti šaudyti.
Po metų priešlėktuvinės gynybos tarnyboje J. Ratzingeris buvo perkeltas į reguliarią kariuomenę. Jis atsidūrė prie Vengrijos, kur matė, kaip Vengrijos žydai siunčiami į mirties stovyklas.
J. Ratzingeris buvo išsiųstas namo, bet vėliau pašauktas dar kartą 1945 metų balandžio pabaigoje. Jis buvo sučiuptas amerikiečių karių ir keletą mėnesių buvo laikomas karo belaisviu.
Būsimas popiežius 1945 metų rudenį buvo paleistas ir grįžo į Miuncheno universiteto seminariją. 1951 jis oficialiai tapo kunigu. Po dviejų metų jis įgijo daktaro laipsnį tame pačiame Miuncheno universitete. 1958 metais J. Ratzingeris tampa Freizingo koledžo profesoriumi, dėstydamas dogmas ir fundamentalią teologiją.
J. Ratzingeris vėliau tapo Bonos, Muensterio bei Tiubingeno universiteto profesoriumi. Po studentų protestų pastarajame jis grįžo į Bavariją, Regensburgo universitetą.
Kilimas bažnyčioje
1962-1965 metais J. Ratzingeris tapo vyriausiuoju teologijos ekspertu Antrojoje Vatikano Taryboje, padėdamas kardinolui Josephui Fringsui. Tuo metu jis buvo matomas kaip reformų žmogus.
1972 metais jis įkūrė įtakingą teologinį žurnalą „Communio“. Šis leidinys tapo vienu iš svarbiausių katalikų leidinių.
1977 metais J. Ratzingeris tampa vyriausiuoju Miuncheno ir Freizingo vyskupu, dar po trijų mėnesių popiežiaus Paulius VI jam suteikia kardinolo titulą.
Vėliau J. Ratzingeris vis labiau kyla bažnytinės karjeros laiptais. Jis gina katalikų doktriną, pasisako gimstamumo kontrolės, homoseksualumo ir tarpreliginio dialodo klausimais.
Popiežius ir skandalai
Popiežiumi J. Ratzingeris išrinktas 2005 metų balandžio 19 dieną, po popiežiaus Jono Pauliaus II mirties. Benediktas XVI iš karto pasižymėjo griežtesniu požiūriu į katalikybę, popiežiaus vaidmenį suprasdamas kiek plačiau. Savo viešų pasirodymų metu jis pradėjo naudoti atvira automobilį, teigdamas, kad nori būti arčiau žmonių.
Savo pirmojo vizito JAV metu jis pasisakė prieš seksualinį išnaudojimą, dalyvavo pirmame katalikų-musulmonų forume.
2005 metais žiniasklaidoje pasirodė informacija, esą 2001 metais tuometinio kardinolo J. Ratzingerio vadovaujama Tikėjimo doktrinos kongregacija išsiuntinėjo visiems katalikų vyskupams laišką, kuriame tarp kitų dalykų buvo nurodoma laikyti paslaptyje visus žinomus faktus apie dvasininkų vykdytą seksualinį vaikų išnaudojimą, perduodant šią informaciją tiesiogiai J. Ratzingerio biurui bei grasinant ekskomunikacija už tokių faktų atskleidimą, įskaitant jų perdavimą teisėsaugos organams.
Vėliau popiežius yra viešai atsiprašęs žmonių, tapusių kunigų pedofilų aukomis. Po skambaus pedofilijos skandalo Airijoje popiežius išsiuntė viešą laišką, kuriame pasmerkė tokius veiksmus ir pažadėjo kovoti prieš tokią praktiką. Nepaisant kritikos, kai kurie kardinolai tvirtina, kad Benediktas XVI prisidėjo prie to, kad skandalai neliktų paslaptyje, o taptų vieši, ir su jais būtų kovojama . Pasak kardinolo Christopho Schonborno, tokie popiežiaus veiksmai Vatikane ne visada susilaukdavo palaikymo.
