– Nuo ko prasidėjo Jūsų pažintis su automobilių sportu?
– Portalegrėje vyksta dabar plačiai žinomos „Baja Portalegre 500“ lenktynės, todėl nuo pat vaikystės turėjau galimybę stebėti ralio reidus. Iš pradžių nebuvau pernelyg tuo susidomėjęs, tačiau varžybose pradėjo dalyvauti mano draugai, o aš jiems pagelbėdavau.
Prie automobilio vairo būdamas 23-ejų pirmą kartą sėdau netoli nuo ten, kur gyvenu, vykusiose 24 val. lenktynėse. Komandoje dar trys vairuotojai ir vienas iš jų vėliau pakvietė mane tapti jo šturmanu. Nuo to ir prasidėjo mano tikroji karjera.
Niekada nedalyvavau žiedinėse lenktynėse, nesu startavęs netgi klasikiniame ralyje – tai visuomet būdavo bekelės varžybos ir ralio reidai. Apskritai, aistra automobilių sportui kilo iš įspūdžių stebint lenktynės gimtajame mieste. Viskas vykdavo vos už trijų kilometrų nuo namų.
Dabar visi žino „Baja Portalegre 500“, tačiau iš pradžių tai netgi nebuvo tikros lenktynės. Viskas prasidėjo nuo mėgėjiško lygio varžybų, į kurias dalyviai atvažiuodavo su kasdien vairuojamais motociklais ir visureigiais.
– Kaip iš vietinių ralio reidų patekote į Dakarą?
– Įsitraukęs į automobilių sportą greitai supratau, kad aukščiausias lygis yra Dakaras. Visi pradeda nuo žemesnio lygio varžybų, tačiau norisi siekti daugiau. Ilgai stengiausi rasti rėmėjus, bet buvau niekam nežinomas ir man vis nepavykdavo. Visgi labai norėjau ten patekti, todėl pirmajame Dakare dalyvavau kaip fotografas žiniasklaidos ekipaže.
Kaip lenktynių ekipažo narys Dakare pirmą kartą dalyvavau su vairuotoja Elisabete Jacinto. Neturėjau patirties su sunkvežimiais, tačiau jie važiuoja lėčiau, o tai man buvo puiku galimybė išmokti, kaip nurodyti geriausią ir saugiausią maršrutą. Vėliau persėdus automobilį buvo gerokai lengviau.
– Kokių asmeninių savybių ir įgūdžių reikia norint tapti aukščiausio lygio šturmanu?
– Tai daugelio skirtingų dalykų derinys. Nors gebėjimai gerai orientuotis ir rasti kelią iš bet kokios dykynės yra svarbūs, vien tai negarantuoja gero rezultato. Taip pat turi būti mechanikas, išgyvenimo specialistas, navigatorius ir netgi psichologas.
Bendravimo įgūdžiai labai svarbūs, ypatingai dėl to, kad nemažai vairuotojų sudalyvauja viename Dakare ir supranta, kad tai ne jiems. Tu lieki, bet kitais metais jau gauni naują ekipažo narį.
– Kuo dar užsiimate tuomet, kai nedalyvaujate Dakare?
– Portugalijoje esu įsitraukęs į žemės ūkį. Auginu grybus, vynuoges, iš kurių taip pat gaminame vyną, valgomuosius kaštonus. Taip pat turiu statybos kompaniją, taigi po Dakaro man veiklos netrūksta.
Norėčiau būti šturmanas ir sulaukęs 60–ies, tačiau galiausiai tai baigsis, o aš noriu būti tam pasiruošęs. Neseniai įkūrėme automobilių sporto klubą, pradėsime rengti lenktynes. Orientuosimės į ralio reidus pradedantiesiems, taip pat klasikinio ralio ir pakilimo į kalną varžybas.
Be to, sportuoju ištisus metus. Daugiausiai važinėju dviračiu, šiek tiek bėgioju, kartais plaukioju, taip pat reguliariai lankau treniruoklių salę ir žaidžiu padelio tenisą. Dakaras visuomet yra rimtas iššūkis, tačiau dabar aš esu tam geriau pasiruošęs nei prieš 10 metų, nors tuomet buvau jaunesnis.
– Atrodote ramus ir susikaupęs. Ar būną momentų, kai prarandate savitvardą ir pakeliate balsą?
– Stresinėse situacijose, o tokių lenktynėse netrūksta, priimant sprendimus reikia išlikti ramiam, tačiau tai ne visuomet pavyksta. Nepasitaikė atvejų, kad visiškai praradęs savitvardą imčiau šaukti, tačiau trumpoms akimirkoms kantrybę esu praradęs.
Kartais privalai būti griežtas, bet reikia žinoti, kada naudinga taip elgtis. Taip pat visais atvejais negalima peržengti tam tikros ribos. Reaguoji pagal situaciją, o ji nuolatos keičiasi. Svarbiausia, neprarasti laiko dėl kvailų klaidų ar karštakošiškumo.
Ekipaže esi ne vienas ir turi stengsis suprasti, ką tau sako vairuotojas arba kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip. Būtent tas žmogiškasis ryšis gali būti didžiausias iššūkis tokiose lenktynėse, kaip Dakaras. Įgūdžiai ateina su patirtimi, o kadangi vairuotojui keičiau daug kartų, man jos netrūksta.
