82 metų tytuvėniškis Vaclovas Vytautas Šimulis, penkerius metus kalėjęs Vorkutos lageryje, šiandien, tikriausiai, nesidžiaugtų ilgu savo amžiumi, jeigu ne bendraklasis Mečislovas Paulauskas. Jis atidavė draugui savo pasą, mokslo pažymėjimą, karinį bilietą ir netgi charakteristiką. KGB persekiojamas Vaclovas pustrečių metų gyveno svetima pavarde. Taip išvengė mirties miške arba lageryje.
„Būčiau ėjęs į žalią girią“
„Jei ne geranoriška Mečislovo Paulausko pagalba, būčiau pasitraukęs į žalią girią, pas partizanus. O ten mano likimas būtų aiškus, nešnekėčiau dabar su jumis, – sudėtingą savo gyvenimo istoriją pasakoja Vaclovas Šimulis. – Pustrečių metų slapstydamasis, laimėjau laiko. Kai išaiškėjo, kas aš toks, ir nuteisė 25 metams lagerio, mirė Stalinas. Po penkerių metų paleido. Esu labai dėkingas klasiokui. Jis man kaip brolis. Dar ir dabar kartais susitinkame.“
32 hektarus žemės valdžiusių ūkininkų sūnus Vaclovas Šimulis 1949-aisiais mokėsi Kelmės gimnazijoje. Gimnazijos mokytojai Barbora Stumbrytė, Bronius Andriulis, Juozas Kučinskas, Krizas Labanauskas ir būrelis gimnazistų priklausė pogrindinei organizacijai, dalyvavusiai pasipriešinimo okupacijai judėjime ir rėmusiai partizanus.
Du klasės draugai jau buvo išėję į mišką, pas partizanus. Tai organizacijai priklausė ir Vaclovas Šimulis. Drauge su kitais gimnazistais jis platino atsišaukimus, „Laisvės varpą“ ir kitus leidinius, raginančius žmones priešintis okupacijai. Tuo metu jaunimas buvo įsitikinęs, kad pasikeis santvarka.
Užduotis – rašomoji mašinėlė
Vaclovas Šimulis tiksliai prisimena savo nusižengimo, už kurį buvo nuteistas 25 metams lagerio, datą ir valandą. Buvo 1949 metų balandžio 27-osios naktis. Jiedu su kitu bendraklasiu Petru Eitmančiu, išėmė komjaunimo komiteto durų stiklą, paėmė spausdinimo mašinėlę. Mašinėlės reikėjo partizanams.
Ketvirtą valandą ryto abu vaikinus areštavo. Tardė, klausė, kur naktį buvo. Vaikinai neprisipažino. Tačiau dėl nepatyrimo paliko ant stiklo pirštų antspaudus.
Vaclovą paleido, kol ekspertai nustatys, kieno pirštų antspaudai. Petrą suėmė, išvežė į Šiaulius.
Draugas atvežė savo dokumentus
Vaclovas pasitraukė į Kiaunorius, pas tetą. Galvojo, ar eiti į mišką, pas partizanus? Ar pasiduoti likimui? Tada draugui pagelbėti sutiko Mečislovas Paulauskas. Jis atvežė savo dokumentus į Kiaunorius. Vaclovui atidavė savo pasą, karinį bilietą, mokslo baigimo pažymėjimą ir netgi charakteristiką. O milicijai pranešė, kad pametė. Gavo dublikatus.
Vaclovas pažadėjo, jog draugo neišduos. Jeigu įklius, sakys, kad jis dokumentus iš Paulausko pavogęs.
„Būtų nagus lupinėję, bet Mėčiaus nebūčiau išdavęs,“ – tokios nuostatos laikėsi ir savo pažadą tesėjo Vaclovas.
Tapo bibliotekininku
Su svetimais dokumentais V. Šimulis išvažiavo į Kauną. Čia pase pasikeitė nuotrauką. Norėjo baigti gimnaziją, nes buvo likusi paskutinė klasė. Įstojo į Žaliakalnio gimnaziją. Bet paaiškėjo, kad tikrins gimnazistų dokumentus. Teko sprukti.
Užsirašė į šešių mėnesių bibliotekininkų kursus. Juos baigęs dirbo Kulautuvos bibliotekoje.
Tačiau ir Paulausko pavardę turintį Vaclovą persekiojo saugumas. 1951-aisiais pradėjo kviestis. Tardydavo, liepdavo smulkiai aprašyti savo šeimą, ką veikia broliai, seserys, tėvai. Vaclovas aprašinėdavo ne savo, o Paulauskų šeimą.
Akistata su tikruoju Paulausku
1951-ųjų liepos 21-ąją Vaclovą Šimulį suėmė. Tardytojas jam metė į akis Paulauskų šeimos gyvenimo aprašymą ir rėžė: „Čia teisybės tik tiek, jog tavo tėvas Antanas.“
Ir Mečislovo Paulausko, ir Vaclovo Šimulio tėvas buvo Antanas. Taigi, bent to nereikėjo meluoti.
Paskui į akistatą atvežė Mečislovą Paulauską. Kareiviška uniforma. Jis tada tarnavo kariuomenėje.
Atvežė ir Mečislovo tėvą. Rodo į Vaclovą, klausia, ar čia jo sūnus. „Net, eto ne moj syn,“ (tai ne mano sūnus) – verkdamas purtė galvą tėvas.
Tada Vaclovas išdėstė iš anksto sugalvotą istoriją – dokumentus pavogė iš bendraklasio. „Bet, žinot, tą akimirką man labai palengvėjo. Buvo nusibodę nuolatiniai tardymai, nežinia,“ – mena Vaclovas.
Jo manymu, saugumiečiai, atvažiavę į Kelmę kam nors parodė jo nuotraukas, ir buvo, kas pasakė jo tikrąją pavardę. Jį nuteisė 25 metams lagerio. Išvežė į Vorkutą.
Vaclovo dokumentuose buvo įrašyta: „Vaclovas Šimulis, o taip pat ir Paulauskas“. Su šia pavarde gyveno lageryje, paskui tremtyje. Net sutuoktuvių liudijime įrašytos dvi pavardės.
Bado nematė
„Lageryje bado nemačiau, – pasakoja Vaclovas. – Mane į Vorkutą nuvežė jau po Stalino mirties. Į kalinius ėmė kitaip žiūrėti. Valgykloje duonos nenormuodavo. 1956-aisiais atgavau laisvę. Leido pasilikti Vorkutoje arba važiuoti į Tomską. Ten buvo atitremti jo sesuo ir brolis.
Palšių kaime, Kelmės rajone, ūkininkavę tėvai tremties išvengė. Tą dieną, kai atvažiavo tremti, jie kasė bulves pas vyriausiąją dukrą.
Vaclovas liko Vorkutoje. Dirbo anglių šachtose. Pagerėjus laikams, porai mėnesių grįždavo atostogų į Lietuvą. Visuomet užsukdavo į Kražius, pas savo geradarį Mečislovą Paulauską. Jis baigė aukštuosius mokslus, dirbo metodininku vakarinėje mokykloje.
Į Lietuvą grįžo ir Vaclovo vaikai. Vorkutoje tėvai juos paaugino, kol reikėjo eiti į mokyklą. Sulaukę septynerių, grįžo į Lietuvą, pas Vaclovo žmonos Irenos seserį. Ji pasirūpino, kad vaikai lankytų lietuvišką mokyklą.
Irena ir Vaclovas Paulauskai į Lietuvą grįžo 1970-aisiais, kai išėjo į pensiją. Šachtininkai į pensiją galėjo išeiti sulaukę penkiasdešimties metų.
Grįžo į savo namus. Mat gyvendami Vorkutoje, statėsi namą Tytuvėnuose. Statybomis rūpindavosi atostogų grįžęs Vaclovas, o paskui – giminaičiai.
Regina MUSNECKIENĖ
