Neapsigaukite: tariamas įmonės direktorius nebūtinai valdo įmonę, galbūt tik pasirašo, bet tai nėra blogai, tikina ekspertai. Kol „avys“ ir „vilkas“ sotūs, įmonei valdyti galima pasitelkti ir trečiuosius asmenis.
Dar visai neseniai Nacionalinę kredito uniją krėtė skandalas, kai fiktyvios įmonės viena kitai brangiai pardavinėdavo bevertį turtą, o vėliau jų sąskaita imdavo paskolas. Vis dėlto, trečiųjų asmenų įsijungimas į įmonės valdymą toli gražu nereiškia nusikaltimo, tikina ekspertai.
„Žinome keletą statybos ir turto valdymo kompanijų, kurios yra pasitelkusios trečiuosius asmenis įmonei valdyti, nes tikrieji vadovai dėl įvairių priežasčių negali ar nenori būti oficialiais vadovais“, – tikina advokatų kontoros „Juridicon“ teisininkas Algimantas Marcinkevičius.
Mėgaujasi konfidencialumu
Tokio vadovavimo stiliaus naudos motyvas – rizikos valdymas ir konfidencialumo galimybės: „Viskas priklauso nuo to, kaip įmonė yra valdoma, kaip įgyvendinami jai keliami tikslai ir pan. Žinoma, jeigu asocialus asmuo paskiriamas vadovauti įmonei vien dėl to, kad suinteresuoti asmenys galėtų gauti materialinę naudą ar vykdyti teisei prieštaraujančią veiką, tai – netoleruotinas dalykas. Tačiau praktikoje matome, kad tretieji asmenys pasitelkiami būtent dėl konfidencialumo ir rizikos valdymo“, – aiškina jis. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT) pareigūnai pritaria, kad vien faktas, jog bendrovei vadovauja galimai formalus direktorius, nesuteikia pagrindo manyti, kad veikla turi nusikaltimo bruožų.
Bendrovės „Finita“, teikiančios buhalterinės apskaitos ir įmonių kūrimo paslaugas, vadovė Goda Sivilevičiūtė sako, kad jau veikiančią įmonę galima nusipirkti ir už 1 tūkst. litų, o tai padeda taupyti laiką: „Dauguma klientų renkasi jau įsteigtą įmonę taupydami savo laiką, kitiems reikalinga vykdžiusi atitinkamą veiklą, tretiems svarbi jos įsteigimo data. Klientai, norintys bendradarbiauti su užsienio įmonėmis, žino, jog daug patikimiau atrodo įmonė, vykdanti veiklą keletą metų, nei įkurta vakar“, – komentuoja G. Sivilevičiūtė.
Visos uždarosios akcinės bendrovės yra parduodamos su įstatiniu kapitalu, o mažosios bendrijos statusą turinčiai įmonei įstatinis kapitalas nereikalingas. „Finitos“ vadovė būna ir įkurtų įmonių direktore, tačiau tik iki jos parduodamos klientams. Taigi rizikos, kad šie galėtų pasinaudoti jos duomenimis, nėra: „Informaciją apie vadovų ir akcininkų pasikeitimus VĮ „Registrų centras“ pateikiame patys, taip apsisaugome nuo galimų nesusipratimų, jeigu naujieji savininkai nepateiktų atnaujintų duomenų “, – aiškina ji.
Akcininkas už kelis šimtus litų
Priešingu atveju, jei formalusis vadovas pasitelkiamas atsakomybei už galimai nusikalstamą bendrovės veiklą prisiimti, pasitaiko mokesčių slėpimo, sukčiavimo, turto iššvaistymo ar pasisavinimo atvejų: „Asmuo, kaip nustatoma FNTT ikiteisminiuose tyrimuose, dažniausiai už tam tikrą užmokestį tapęs bendrovės vadovu, pasirašo asmenų, organizavusių ir vykdančių nusikalstamą veiklą, pateiktuose bendrovės buhalteriniuose dokumentuose realiai nežinodamas ar nesuvokdamas įmonės veiklos ir finansinių operacijų realumo. Galima manyti, kad nusikalstamos veiklos organizatoriai tokiais būdais siekia išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės ir visą kaltę suversti fiktyviems bendrovių vadovams“, – komentuoja FNTT pareigūnai.
Jų teigimu, ikiteisminiuose tyrimuose, kai išaiškėja, kad bendrovei vadovavo formalus, tik apskaitos dokumentus pasirašinėjęs asmuo, siekiama nustatyti realius ir naudą gavusius vadovus, organizavusius nusikalstamą veiką.
Tačiau bendrovės akcijas už kelis šimtus litų asocialiems asmenims neva pardavę tikrieji vadovai parengia ir dokumentus dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo, kurie būna sunaikinami: „Notaras privalo tvirtinti sandorius, kurių metu perkamos ir parduodamos įmonės. Įmonės akcijų pirkimo–pardavimo metu notaro patvirtinimas nereikalaujamas, nors ir šiuo atveju faktiškai keičiasi įmonės savininkas. FNTT, vertindama tokią problematiką, yra teikusi siūlymų keisti teisės aktus, nustatančius privalomą daugiau kaip 25 proc. įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sandorio notarinį tvirtinimą“, – komentuoja FNTT pareigūnai.
Tikrasis įmonės vadovas, pasitelkęs tariamąjį, apsisaugo nuo kasdienių verslo tikslų ar siekiamybių – atsakomybės akcininkams, kartu įstatymams ir valstybės institucijoms. Panašiai kaip steigiant įmonę lengvatinėje mokesčių zonoje, užjūrio verslininkas direktoriaus paslaugas gali nusipirkti kartu su auksiniu ar prastesniu paslaugų paketu.
„Įdarbinant nominalų direktorių, kad ir asocialų asmenį, išsaugomas tikrojo vadovo privatumas. Visuose viešuosiuose registruose nurodomi tik nominalaus direktoriaus duomenys ir rekvizitai. Todėl visi suinteresuoti asmenys pirmiausia kreipiasi į oficialiai įregistruotą vadovą, nors svarbiausi įmonei sprendimai priimami kito asmens“, – veikimo principą aiškina „Juridicon“ teisininkas. A. Marcinkevičiaus teigimu, vadovas turi užtikrinti „kad ir avys, ir vilkas būtų sotūs“, o jei su tokia prievole nesusitvarko, jau nekalbant apie materialinius nuostolius, administracinę ar baudžiamąją atsakomybę gali perduoti tretiesiems asmenims. Teisininkas aiškina, kad stimulas tapti įmonės direktoriumi ir sykiu prisiimti visą atsakomybę dėl jos rizikos yra atlygis: „Turbūt nieko keisto, kad už prisiimtas pareigas ir atsakomybę skiriamas atlygis. Kita vertus, benamiai turbūt mano neturintys ko prarasti, todėl per daug nesusimąsto už keletą šimtų sutikdami pasirašyti ten, kur paprašo“, – komentuoja A. Marcinkevičius.
Lietuvoje persėda į Europą
Fiktyvios įmonės gali tapti landa, padedančia užsieniečiams patekti į Lietuvą kaip tarpinę stotelę į Šengeno erdvę: pasirodo, fiktyvi santuoka jau nebeapsimoka, taigi, daugėja lietuvių, besikviečiančių „verslininkus“ iš trečiųjų šalių.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos viršininkas Gintaras Bagužis tikina, kad dėl liberalios migracijos politikos į Lietuvą plūsta verslininkai iš Nigerijos, Pakistano, Bangladešo ir Indijos, nes gavę leidimą gyventi Lietuvoje „komandiruoja“ save dirbti kad ir į Vokietiją. Pareigūnas pažymi, kad tokius verslininkus reikia vertinti atsargiai, ir svarsto, kad 99 proc. jų nesiims jokio verslo.
„Mums žinomas atvejis, kai Pakistano piliečiai, įkūrę įmones, iš vienos telekomunikacijų bendrovės gavo telefonų už 300 tūkst. litų ir dingo. Nėra galimybių juos sulaikyti – atrodytų, valstybė išdavė leidimus, bet iš tikrųjų nieko negarantavo“, – aiškina jis.
Pareigūnas sako, kad Lietuvoje verslą galima nusipirkti pigiai, o kolegos iš Suomijos tyčiojasi dėl lengva renka išduodamų leidimų: „Nėra oficialiai atsakingos institucijos, kuri būtų surašiusi teisės aktus, galiojančius visiems migracijos padaliniams, dėl investicijų skatinimo. Latvijoje, jei investuoji į šalies ekonomiką, gauni leidimą gyventi 5 metus, atsivežti šeimą, o Lietuvoje valstybės požiūriu gauni tas pačias sąlygas, ar investuoji 10 mln. litų, ar nė cento, – jokio skirtumo. Su visa atsakomybe galiu pasakyti, kad Lietuva neskatina investicijų iš trečiųjų šalių“, – dėsto pareigūnas.
