Kartą prie gyvenamojo namo šiukšlių konteinerio teko išvysti pusryčiaujantį jauną vyrą. Užkandžiavo iš konteinerio ištrauktais silkių mišrainės likučiais. Kitą kartą nepraleidau progos jo pakalbinti. Apie gyvenimą. Benamio gyvenimą.
„Kartais pamanau, kad būtų gerai ką nors smulkaus pavogti, būti suimtam ir pasodintam į kalėjimą, tada bent nesušalčiau ir būčiau pavalgęs“, – sakė 34 metų Gintaras, po dešimties metų kalėjimo trečius metus gyvenantis laisvėje. Vyras papasakojo apie gyvenimą gatvėje, kalėjime ir mėginimus užsidirbti vykstant su tautiečiais vagiliauti į svečias šalis.
Likimo broliai
Paskirti susitikimą su Gintaru buvo kiek kebloka – beveik visą laiką gatvėje praleidžiantis vyras neturėjo laikrodžio ir, savaime suprantama, telefono. Jau treji metai grįžęs iš kardomojo Hamburgo kalėjimo namų ir darbo neturintis Gintaras glaudžiasi gatvėje, naktis leidžia apleistame name. Gyvena jis kartu su dviem metais vyresniu draugu Vidu, kurį Gintaras irgi atsivedė į pokalbį.
– Keliamės anksti ryte, kad niekas nepamatytų, kad mes tame name nakvojam, ir neišvarytų.
Į mano pastabą, kad artėjančiomis dienomis prognozuojami dideli šalčiai, vyrai tik numoja ranka: „Turim prisivilkę „kaldrų“, čiužinių, drabužių – išgyvensim“.
Pusryčių vyrai dairosi konteineriuose kiek galima anksčiau – kol kiti benamiai dar nespėjo išneršti.
– Renkame butelius. Juos pardavę nusiperkam duonos arba išgerti, – atvirauja.
Klausiu, ar jaučiama konkurencija tarp benamių.
– Visi esame to paties likimo broliai, kokia čia gali būti konkurencija. Va, Šiauliuose yra tekę matyti, kaip būrelis benamių prie konteinerių susimušė, – pasakoja Vidas, – stovėjau brolio balkone, tai pakviečiau juos ir numečiau cigarečių pakelyje palikęs dešimt cigarečių. Brolis už tai labai pyko.
Gintaras teigia matęs, jog Klaipėdoje benamiai „savinasi“ konteinerius ir kitiems prie jų artintis neleidžia.
– Prie Klaipėdos jūrininkų ligoninės yra toks vienas, kuris įsivaizduoja, kad visi ten esantys konteineriai priklauso tik jam. Ten šiukšlės keliauja iš ligoninės ir netoliese esančių kavinių, gali rasti nesurūkytų cigarečių, maisto.
Geriausios šiukšlės – „prie klebono“
Anot Gintaro, neretai tenka ir alkanam užmigti, o jau kitą dieną apima silpnumas, nesinori nieko daryti. Kaip sočiai privalgysi, priklauso ir nuo to, ar būsi pirmas, patikrinęs konteinerį. Be Gintaro ir Vido, anot jų, Tauragėje yra dar mažiausiai penkiasdešimt benamių, priklausomų nuo konteinerių turinio. Kolegė kartą pasakojo mačiusi porą benamių, neršiančių šiukšlių konteineriuose netoli viešbučio Vytauto gatvėje. Matyt, nieko gero neradę benamiai neslėpdami nusivylimo nusispjovė: „Na ir ubagynas“. Paprastam žmogui toks vaizdelis kelia šypseną, o patiems benamiams šiukšles išmetančių gyventojų dosnumas – dalykas rimtas. Klausiu Gintaro, ar jie turi mėgstamas vieteles, kuriose randa geresnio maisto ar daiktų nei kitur.
– Prie klebono, – nė nemirktelėję atsako vyrai, – ten, prie to didelio namo (parapijos namai – aut.past.) konteineriuose randame gerų nuorūkų. Įsivaizduoji, tik pusę nurūko ir išmeta. Daiktai būna į maišelius sudėti. Ir dar mėsos dažnai būna. Randam išmestų lašinių likučių, esam radę ir kitokios mėsos.
Gintaras kiek pamąstęs atgyja:
– Kartą prie konteinerio atėjo moteris, atnešė man litrą sriubos, davė mėsos ir porą litų.
– O mane prie penkiaaukščio, kur senoji vaistinė, besikuičiantį konteineryje pamatę vyras su moterimi atnešė sriubos ir maišelį butelių. Kartą sustojo džipas. Toks stambus išlindo, paklausė, ką čia veikiu, atsakiau, kad maisto ieškau. Davė 10 litų ir liepė dingti nuo konteinerio, – prisimena Vidas.
Neišvengia ir nevengia traumų
Vyrai vardija atvejus, kai jiems praeiviai parodydavo dėmesingumą. Benamiai dėkingi užkandinės savininkui Achmedui, kuris paprašius ir kebabais pavaišina. Tačiau ne kartą vyrams yra tekę patirti ne tik užuojautos ar pagalbos, bet ir agresyvių paauglių smūgių. Vidas nepamirš atvejo, kai prie stoties paprašyti pridegti cigaretę septyni paaugliai jį sumušė lazda. Vyro žodžiais taip sudaužė galvą, kad po to tris dienas skaudėjo. Gintaras antrina irgi patiriantis paauglių išpuolių.
– Baisiausi yra 15–16 metų paaugliai. Iš jų visko gali tikėtis. Kartą prašiau cigaretės, o jie mane kad ims spardyti. Kadangi buvau labai girtas, nieko nejutau. Ryte tik pabundu, jaučiu, skauda. Žiūriu, riešo kaulas pro odą išlindęs. Atsargiai stumtelėjau atgal, apsirišau. Sugijo. Dabar tik guzelis likęs toj vietoj, – ėmė raityti rankovę Gintaras, norėdamas man parodyti randus.
Randais nusėtas ir vyro kaklas. Sako, buvo susipjaustęs „britva“. Netrūksta ant kūno randų ir nuo kalėjime patirtų traumų, keisčiausia, dauguma jų – paties padaryti sužeidimai.
– Kartą norėjau, kad mane paguldytų į ligoninę, tai į plaučius įsikaliau vinį. Draugas padėjo. Pirma prasipjoviau odą, kad lengviau smigtų, o tada draugas batu ją sukalė į vidų. Ir aš jam taip pat padėjau. Po mėnesio pradėjo pūliuoti, išvežė į Lukiškių kalėjimo ligoninę. Pusantro mėnesio pragulėjau, – pasakoja Gintaras.
Vogti – į Olandiją
Išsikalbame apie gyvenimą už grotų. Vyrai tvirtina, kad nėra ten taip blogai, tik norisi geresnio maisto.
– Pietums sriuba, juoda duona, košė, kartais guliašo būna. Vakarienei košė, kartais žuvies kotletai. O va Vokietijoj tai nepalyginsi, vien pietums kulšis, žirniai, pupelės, košė, marmeladas, litras pieno. Vakare dar šokoladinio sviesto duoda, – vardija Gintaras.
Vyrui teko pasėdėti ne tik Pravieniškių, Vilniaus ar Alytaus pataisos namuose. Gultų kietumą išmėgino ir Hamburgo kalėjime.
– Su broliu be bilietų traukiniu važiavom iš Vokietijos. Sučiupo, išlaipino. Tada iš artimiausios parduotuvės pavogėm degtinės. Išgėrę sugalvojom, kad reikia kur nors pernakvoti. Išdaužėm gatvėje palikto automobilio langą. Pamenu, atsisėdau gale, ir iškart prisistatė pareigūnai. Pasodino, – pasakoja Gintaras.
Vagies amato vyrui tekę išmėginti įvairiose Europos šalyse: Olandijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Lenkijoje.
– „Oliver“, „Silver Star“ sportinė apranga, navigacinė įranga, parfumerija, higienos reikmenys, tie „Gillette“ vibruojantys skustuvai, – paklausiausius daiktus vardija Gintaras. – Tereikia įkirpti prekės apsaugai pritvirtintą skrituliuką, ir gali ramiai nešti pro apsaugos vartus.
Anot vyrų, Tauragėje nemažai vežančių benamius į užsienį. Kartais net už surastą ir vežėjams pristatytą benamį, kuris sutiktų dirbti tokį darbą, pirmajam sumokama 200 litų. Tačiau vyrai teigia šio uždarbio jau „atsikandę“, mat neretai už „darbą“ nesumokėdavo. Kartą nesumokėję Gintarą paliko Olandijoje.
Nėra geriau kaip su moterimi
Klausiu vyrų, kada jie gyvenime jautėsi laimingi. Aštuonetą kartų kalėjime sėdėjęs Vidas sako, jog niekada nėra buvę taip gerai, kaip gyvenant su moterimi. Tačiau niekur nedirbančio vyro neaplenkdavęs nuobodulys, kurį mėgino vyti alkoholiu ar raminamosiomis tabletėmis.
– Kartą taip nieko nesinorėjo, tai išgėriau apie šimtą raminamųjų tablečių, – sako jis.
Laiku jį radusi sugyventinė iškvietė greitąją pagalbą, vyrą išvežė į ligoninę. Dvejų metų bendro gyvenimo skyrybų priežastį vyras nusako paprastai – „...vis per tą gėrimą“. Per tą pačią blogybę ir Gintarą palikusi moteris. Su ja vyras teigia susilaukęs dviejų vaikų, kuriems aštuoneri ir dvylika metų. Nepaisant to, Gintarui tada buvo malonesnė ne šeimos, o stiklelio draugija.
– Gyvenom bute. Eilinį kartą pakliuvau į policijos areštinę. Sėdėjau 15 parų. Mano moteris atėjo į pasimatymą, pasakė, kad vos tik išeisiu, važiuosim į Angliją. Atėjus paleidimo laikui man skyrė dar 17 parų. Tad į užsienį ji išvažiavo be manęs. Jau metai, kaip ji ten. Kartą grįžo. Kad ji namie, man pasakė sutikta kaimynė. Laukiau prie laiptinės. Atėjo draugas, o buvau pagiringas. Pasiūlė išgerti... Nuėjau nesulaukęs jos, – pasakoja Gintaras.
Tiek Gintaras, tiek Vidas į apmąstymus apie kitaip galėjusį susiklostyti gyvenimą sako nesileidžiantys: „svarbiausia, kad tą momentą būtų gerai“. Nors lauke spaudžia keliolikos laipsnių šaltis, vyrai nušalimų nebijo, nors pripažįsta, jog kartais aplankanti mintis ką nors pavogti tam, kad būtum pasodintas į kalėjimą. Tada galėtum būti ramus, kad kasdien gausi lėkštę karštos sriubos.
Apie tai, kodėl žmogus pasirenka tokį gyvenimo būdą, paprašiau pakomentuoti Rasos Butkienės, Tauragės PSPC psichologės. Jos nuomone, tokį likimą lemia netolerantiška visuomenė.
– Jei žmogus bent kartą sėdėjo kalėjime, jam būna labai sunku vėl integruotis į visuomenę. Tikimybė, kad „atstumtasis“ galės vėl normaliai gyventi, – maža. Jam sunku susirasti darbą, atstumia draugai. Tada jam lieka tik būtiniausių poreikių patenkinimas: kur pernakvoti, pavalgyti. Neretai tada kalėjimas tampa savotiškais namais: ten saugu, šilta, valgydina. Laikui bėgant šie žmonės įpranta tenkinti tik būtiniausius savo poreikius, to jiems užtenka gyvenant benamio gyvenimą.
Anot psichologės, kartą kalėjusiam žmogui grįžti atgal į normalų gyvenimą gali padėti tik artimieji.
– „Atstumtiesiems“ būtina globa ir palaikymas. Visi darom klaidų, jei artimieji kalėjusiajam padeda patenkinti būtiniausius poreikius, atsiranda paskata siekti ir daugiau, grįžti į visuomenę, mėginti įsidarbinti. Deja, daugelis artimųjų mėgina su savo „sėdėjusiu“ giminaičiu nutraukti ryšius, neva „ką pagalvos draugai, jei mano brolis sėdėjo, gal ir aš panašiai elgsiuosi“. To neturėtų būti, – sakė psichologė R.Butkienė.
Panašią situaciją teigė išgyvenantys ir rašinio herojai. Gintaras pasakojo su savo 3 broliais ir seserimi bendraujantis paviršutiniškai, o apsigyventi pas motiną negalintis, nes į butą nenorintis priimti jos sugyventinis. O Vidas, prakalbęs apie savo dvi, kaip jis sako, „normaliai gyvenančias“ seseris ir brolį, nuliūsta. Anot jo, padėti galėtų visi, tačiau nenori nė vienas.
Margarita PŪDŽIUVIENĖ
