Su benamiais nakvynės namuose pernakvojęs žurnalistas stebėjo, kaip benamiai medikus šokdina, o pašalpų ir pagalbos – nebrangina.
Sovietmečiu didmiesčiuose turėjome blaivyklas, jas uždarę įkūrėme nakvynės namus, o benamių ir alkoholikų – tik daugėja. Pasižiūrėti, kaip jie žiemoja Šiaulių nakvynės namuose, „Akistatos“ korespondentas išsiruošė apie ketvirtą valandą popiet.
Žurnalistą maloniai pasitikę ir į savo kambarėlį pasikvietę budėtojai Ramūnas bei Onutė ėmė pasakoti, kad jų klientai – dviejų rūšių benamiai: nuolatiniai gyventojai ir vakare atėjusieji pernakvoti.
Nuolatinius gyventojus įkurdina savivaldybė. Tokie nakvynės namuose turi kambaryje lovą ir, jei pageidauja, televizorių, taip pat gali naudotis bendra virtuve, dušu, skalbykle. Žinia, nemokamų dovanų žmonės nevertina, todėl už pastogę nakvynės namų gyventojai moka 20 procentų savo pajamų, kurios dažniausiai – vargana socialinė pašalpa.
Valingieji ir klipatos
Šiaulių nakvynės namuose nuolat gyvena nuo pusšimčio iki 80 neturtėlių benamių. Bemaž visi turi asmenybės problemų – stokoja valios dirbti ir tvarkytis, todėl yra praradę būstus ar kažkada turėtus sutuoktinius. Nemažai ir grįžusiųjų iš įkalinimo. Esama ir moterų su vaikais, vis dėlto daugiau vyrų. Ne paslaptis, kad dauguma nakvynės namų gyventojų serga alkoholizmu. Tačiau juos dar galima gerbti, nes jie susiėmę, valingi, moka už kambarius, tvarkosi. Yra net dirbančių!
Gaila tik, jog ne vieno valia ir jų ryžtas stotis ant kojų baigiasi pirmosiomis išgertuvėmis. Tyliai ir ramiai gerti tokie nemoka, tad reikalas paprastai baigiasi kivirču, policijos iškvietimu ir pašalinimu iš nakvynės namų. Kambario netekusiam prisidirbėliui belieka prisidėti prie žemiausios benamių kastos – klipatų.
Valkatos klipatos į nakvynės namus irgi užsuka, bet tik pernakvoti. Šitie – taip geriantys ir degradavę, jog nesugeba (o ir nenori) turėti bent laikiną būstą nakvynės namuose. Dienomis jie knisasi po šiukšlių konteinerius, o rastus butelius ir metalą skuba pragerti, kol neatėmė jaunesni valkatos.
Speigas – ne draugas
Vasarą klipatos permiega nugriuvę pakrūmėse, o žiemą keikdami likimą pėdina į nakvynės namus – žino, kad nuo septintos valandos vakaro iki septintos ryto ten galės bent nemokamai šiltai išsimiegoti.
Šiandien šaltoka, tad pirmieji nakvynės prašytojai išdygsta kiek anksčiau, dar prieš sutemas. Lauke ausis gnaibo 15 laipsnių šaltukas, todėl budėtojai nelaimėlių neišvaro.
„Pavardė?“ – kiekvieno įėjusiojo per langelį klausia budėtoja Onutė, atsiversdama registracijos žurnalą. Ištarti savo pavardę kas antram sekasi gana sunkai, nes nuo girtumo pinasi liežuvis. Dokumentų klipatos beveik niekada neturi, bet daugybę metų nakvynės namuose budintys darbuotojai kone visus vietinius benamius pažįsta.
Benamiai būna gana ligoti ir anksti miršta. O kiekvieną mirusįjį, pasak Onutės, pakeičia du nauji benamiai. Pastebėta, jog mūsų valkatos jaunėja.
Kukli šilta nakvynė
Pagal nerašytą susitarimą nakvynės namuose iš klipatų tereikalaujama gražiai elgtis ir netriukšmauti, bet dėl visa ko Ramūno nuvesti į kambarius klipatos užrakinami. Lovų tuose kambariuose nėra – vien čiužiniai ir vatinės antklodės. Vietoj paklodžių – plastiko patiesalai, nes apsnūdę benamiai dažniausiai savęs neapsunkina šalia kambario esančio unitazo paieškomis...
Tačiau nemanykite – klipatos irgi žmonės. Štai pas vieną atvyko svečias iš Latvijos, tad pernakvoti jiedu ateina kartu ir prašosi į tą patį kambarį. Vasarą lietuvis vyks paviešėti pas savo draugą į Latviją, kad susipažintų, kas gero tos šalies šiukšlių konteineriuose.
Per sniegą sunkiai atsliūkina ir susikabinusi klipatų porelė. Kol pamėlusi, susiglamžiusio veido ir nenuspėjamo amžiaus dama nuolankiai laukia, jos apšepęs kavalierius budėtojai Onutei tiesia plytelę šokolado. Skanus, šveicariškas, visai nedaug atkąstas – net keista, kad ir tokius skanėstus žmonės išmeta su šiukšlėmis.
Seksui reikia jėgų
Budėtoja Onutė net nusipurčiusi dovanos atsisako, o porelė ir be jos įleidžiama į tą patį kambarį. Seksas atidedamas iki geresnių laikų – vos Ramūnas atrakina duris, vyriškis klipata krenta ant čiužinio ir po akimirkos jau knarkia, užmiršęs parsivestą mylimąją. Jo dama ne tokia pavargusi. Ji išsitraukia visai nedaug apipelijusią dešrelę ir, ilgesingai žvelgdama per langą, ima godžiai valgyti.
Į nakvynės namus su dviem ryšuliais konteineriuose rastų skarmalų bando nepastebėta prasmukti senutė Janina. Ji – netipiška nuolatinė nakvynės namų gyventoja. Senatvėje susirgo ta silpnaprotystės atmaina, kurios veikiama savo turėtą butą iki palubės prinešė šiukšlių. Paradusi būstą, ne kitaip elgiasi nakvynės namuose. Jos lova jau taip apkrauta įvairiausiu „turtu“ iš šiukšlių konteinerių, kad Janina miega ant žemės koridoriuje. Budėtojai pasakojo bandę auklėti ultimatumu – neįleisti su šiukšlėmis, tačiau Janina geriau nutarė lauke naktį sušalti, negu atsisakyti savo radinių. Teko įleisti su visais ryšulėliais.
Pinigų neskaičiuoja
„Štai pasirodė ir antroji parvykėlių banga“, – pažvelgęs pro langą juokiasi Ramūnas, pastebėjęs į nakvynės namų kiemą įsukantį taksi automobilį. – Tai mūsų „aristokratai“.
Iš taksi išsiropščia pagyvenęs vyras pačiu elegantiškiausiu paltu, koks tik kabojo „Humanoje“, madingiausių Lietuvoje drabužių parduotuvėje. Pro budėtojų langelį praeinančiam „aristokratui“ pasakyti pavardės nereikia, tik linktelėti, nes jis – nuolatinis nakvynės namų gyventojas ir budėtojai jį puikiai pažįsta.
„Penktadienį mokėjo socialines pašalpas, – paaiškina budėtoja. – Gavęs pinigų, retas nakvynės namų gyventojas taupo. Atvirkščiai – sklaidosi parduotuvėse, laka baruose ir važinėja su taksi. Aš neatsimenu, kada kviečiausi taksi, o jie – kas mėnesį...“
Turtuoliai irgi verkia
Netaupoma pašalpa per kelias dienas ištirpsta kartu su aristokratišku polėkiu. Tada nuolatiniai nakvynės namų jau taupo, kankinasi, būna, kad net išbadėję ir – kokia bėda! – blaivūs stumia laiką, kartu su klipatomis maitindamiesi labdaros valgyklose. Nelaimėliai dažnai dūsaudami dėbčioja į kalendorių, laukdami nesulaukdami palaimingosios dešimtos mėnesio dienos, kai bus vėl mokamos pašalpos ir vėl bus galima bent porai dienų pasijusti aristokratu...
Šiandien – jau ketvirta diena po pašalpų, todėl su taksi į savo kambarius parvažiuoja tik du „aristokratai“. Antrasis – net netikras „aristokratas“. Jo, girto nugriuvusio prie geležinkelio stoties, pagailėjo kažkokia praeivė, tad už savo pinigus su taksi atvežė į nakvynės namus. Užuot geradarei padėkojęs, valkata tik atsiraugėjo. Atsidususio Ramūno nuvestas į kambarį, jis dribo ant čiužinio ir palaimingai užknarkė.
Ką tik parvažiavęs „aristokratas“ su gražiuoju paltu išsvirduliuoja laukan. Budėtojai jo globėjiškai kone maldauja likti kambaryje, tik ar girtam paaiškinsi?
Apsukrūs parazitai
Dar maždaug po valandos namų kiemas nušvinta mėlynais ir raudonais žiburiais – į nakvynės namus lekia trečioji benamių banga. Tai valkatos gudreivos, kurie greitosios pagalbos medikus yra pavertę savo... nemokamais taksistais. Ir ne tik taksistais, bet ir tarnais – autobusiukui stabtelėjus, medikai švelniai už pažastų padeda „pavargusiam“ benamiui išlipti ir pasiekti kambarį su jo laukiančiu čiužiniu.
„Kam jiems dardėti miesto autobusu, kur reikalauja talonėlio, kam brangiai mokėti už taksi, kai jie žino, jog greitoji pagalba gabena nemokamai, o medikai dar padeda įlipti ir išlipti, – „Akistatai“ guodėsi Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stoties vyriausioji gydytoja Eugenija Kukaitienė. – Prisigėrę tie parazitai krenta mieste ant žemės ir paprašo praeivių iškviesti greitąją.“
Didmiesčių bėda
Jeigu toks gudreiva tenori sušilti, atskubėjusiems greitosios medikams pameluoja esąs susirgęs ir būna nuvežamas į ligoninės priimamąjį. Vakarais paprastai jie bloga savijauta nesiskundžia, dažnai iš viso nebeapverčia liežuvio, tad susinervinusių medikų būna nuvežami „liūliuko“ į nakvynės namus.
Gydytoja E. Kukaitienė pridūrė, jog su ta pačia benamių vežiojimo bėda susiduria visų didmiesčių medikai. Kartais greitąją pagalbą išsikvietę benamiai būna tokie suskretę, išsivolioję išmatose ir utėlėti, kad medikams tenka vežiotis po didįjį šiukšlių maišą. Nevala pirmiausia iki kaklo įgrūdamas į maišą ir tik tada guldomas ant neštuvų.
Budėtojas Ramūnas, vartydamas registracijos žurnalą, suskaičiuoja, jog retą dieną nebūna nė vieno atvežto greitąja pagalba, o kartais medikų autobusiukai atvyksta po 5 sykius per vakarą ir daugiau. Tik skaičiuoti nėra kada – pulte ima cypti signalizacija. Ramūnas bėga apžiūrėti patalpų, o grįžęs praneša, jog kažkuris benamis grįžo pririjęs tokio marmalo, jog – sunku patikėti – nuo dvoko suveikė priešgaisrinis daviklis!
Amžinas ratas...
Po vidurnakčio nakvynės namai nurimsta, nebeatvežami nei klipatos gudreivos, nei „aristokratai“. Tačiau klipatos nepraleidžia progos naktį iškraustyti šalia miegančių valkatų kišenes.
Septintą ryto permiegoti atvykę benamiai žadinami ir prašomi išeiti. Tai padaryti budėtojui tikras žygdarbis, nes kambariuose tvyro neįsivaizduojamas dvokas nuo prikvėpuotų svaigalų, purvinų kūnų, suplėkusių drabužių ir – nesuprasi, labiau džiūstančių ar pūvančių – batų.
Valkatos pagiringais susiraukšlėjusiais veidais sunkiai keliasi ir nelaimingi pėdina į šaltį pradėti naują „darbo dieną“ šiukšlių konteineriuose, vis ieškant, kaip atsipagiriojus.
Vakare nakvynės namuose prie langelio sėdės jau kita budėtojų pora, tik vaizdas bus tas pats: iš pradžių prašytis nakvynės atklibikščiuos klipatos, po to grįš „aristokratai turtuoliai“ ir valkatos gudruoliai...
Sigitas STASAITIS
AKISTATA
