Lenkijoje du tuzinai benamių stato laivą ir viliasi juo apkeliauti pasaulį. Taip jie tikisi atgauti „prarastą garbę“ visuomenėje.
Šv. Lozoriaus pensione, buvusios traktorių gamyklos kieme nuo beveik 17 m. siekiančio laivo fuzeliažo skrieja žiežirbos . Jį statančių vyrų veidai išvagoti raukšlių, o kūnai nusėti senomis tatuiruotėmis. Tačiau benamiai rankų nenuleidžia, net ir po laivo statybas įkvėpusio dvasininko mirties. Didžiausias benamių noras – juos „nurašiusiai“ visuomenei įrodyti savo vertę.
„Kai kurie išgirdę, ką mes čia darome, mus laiko pamišėliais“, - teigia Slavomiras Michalskis, 51 m. suvirintojas, kažkada dirbęs garsiosiose Gdansko laivų statyklose. 1980 m. vyras prisijungė prie Lecho Valensos organizuotų streikų, atvedusių Lenkiją į išsivadavimą iš Kremliaus gniaužtų.
„Odisėjos“ laivo statybas įkvėpė vienas žmogus – nenuilstantis dvasininkas Bogušlavas Paleznis, kuris mirė birželį, sulaukęs penkiasdešimtmečio. Dvasininkas apkeliavo JAV ir ten muzikuodamas, daugiausia lenkų išeivių parapijose, rinko aukas. Prie laivo projekto plušančių vyrų teigimu, idėjinio tėvo mirtis tik dar labai įkvėpė siekti tikslo. Laive tebus dvylika vietų, įskaitant profesionalų kapitoną.
Po kelionių turo po JAV Bogušlavas Paleznis įrengė minėtąjį Šv.Lozoriaus pensioną.
„Grįžęs į tėvynę dvasininkas suprato, kad dauguma iš pensione besiglaudžiančių žmonių gyvenime nebeturi jokių tikslų. Jei jų būtumėte paklausę, ką jie veiks per ateinančius metus, šie būtų tik gūžtelėję pečiais“, - teigė Adriana Porovska, tėvo Paleznio įrengtame pensione dirbusi socialine darbuotoja.
Pirmąkart idėja statyti „vilties laivą“ kunigui kilo prieš tris metus, kai jis ligoninėje gydėsi tuberkuliozę. Po pokalbio su šalimais gulinčiu jūreivio, Paleznis nusprendė susisiekti su knygos apie laivų statybą autoriumi ir paklausti, ar šis nesutiksiąs nemokamai sukurti laivo projekto benamiams.
„Tie vyrai atrodė pasimetę. Suprojektavau laivą, sukūriau dizainą, o jie – ėmėsi statyti“, - teigė minėtasis knygos autorius 74 m. Bogdanas Malolepszis. Dabar tamsiose dirbtuvėse aiškiai švyti laivo pirmgalis.
„Laivo kokybė buvo patenkinama, tiesa jame radome smulkių defektų. Tačiau su Malolepszio pagalba lengvai jas pašalinome. Mes savo patarimais ir apžiūromis taip pat stengiamės padėti vyrams pastatyti saugų laivą“, - teigė vienas Lenkijos Laivų registro inspektorius.
„Šis laivas regatoje nenugalėtų, tačiau statybų metu teikiame pirmenybę saugumui, o ne patogumui“, - pridėjo B. Malolepszis.
Per jau tris metus trunkančias statybas keitėsi laivą statantys benamiai. Kai kurie paliko Šv.Lozoriaus pensioną, kiti – susirado darbus. Tarp jų vienas vyras gavo darbą laivų statykloje Norvegijoje, kiti du – Lenkijoje.
Šis projektas gyvavo iš tėvo Paleznio pajamų, paprastų žmonių aukų ir sponsorių lėšų. Dvasininkui niekaip nepavyko nemokamai gauti plieno laivo korpusui, tačiau po ilgų derybų prekybininkai kainą nuleido iki 80 000 Lenkijos zlotų.
Laivo balastui prireikus devynių tonų švino, Paleznis apskambinėjo daugumą Lenkijos liejyklų, kol viena („White Eagle Ironworks“) pagaliau sutiko šviną paaukoti. Brangius dažus laivus taip pat pavyko gauti nemokamai iš kompanijos „Olivia“ .
Darbams einant į pabaigą projektas sulaukia vis daugiau susidomėjimo ir aukų. Laivo sumanytojas planavo jo vardą parduoti dosniam sponsoriui. Tačiau jam mirus, benamiai vienbalsiai nusprendė laivą pakrikštyti anapilin iškeliavusio dvasininko vardu.
„Bus gražu, kai laivas atsidurs atviroje jūroje“, - netikėtai išsprūsta suvirintojui Michalskiui. Vyras džiaugiasi, kad laivas kunigo vardą plukdys po visą pasaulį.
Nikolas Kuliš
