Anot jų, sonaru žvalgant ežero dugną, ties sala aptiktos į dugną sukaltos polių struktūros bei ežere pasklidusios medinių pastatų sijos.
Archeologinių tyrimų metu kasinėjimai vykdyti po vandeniu ir pačioje saloje.
„Salos povandeniniame šlaite aptikti trejomis eilėmis sukalti mediniai poliai, tikėtina, kad tai gynybinė užtvara, saugojusi prieigą į saloje įsikūrusią gyvenvietę. Tarp polių gausiai rasta brūkšniuotosios keramikos puodų šukių, gyvūnų kaulų naudotų maistui, perdegusių akmenų“, – teigiama pranešime.
Saloje aptiktas ir židinys, suformuotas iš akmenų, ir molio bei sudegusių medinių rąstelių klojinys. Tarp rąstelių rasta keramikos šukių, titnago nuoskalų, surinkti suanglėję kviečių ir miežių grūdai, riešutų kevalai, žuvų ir gyvūnų kaulai.
Fizinių ir technologijos mokslų centre Vilniuje nustatyta, kad polių rąstelių bei grūdų apytikslis amžius yra 541–548 metai prieš Kristų.
Archeologų spėjimu saloje buvo įsikūrusi įtvirtinta vėlyvojo bronzos amžiaus–geležies amžiaus pradžios gyvenvietė, kurią sudarė pastatų kompleksas įrengtas apskritoje, apie 50 metrų skersmens saloje, beveik vandens lygyje. Laikui bėgant vandens lygis pakilo, dalis gyvenvietės struktūrų atsidūrė po vandenių, o drėgnoje aplinkoje puikiai išsilaikė mediena ir organika.
Šiam archeologinių tyrimų projektui vadovavo archeologai Rokas Kraniauskas ir Ingrida Čičiurkaitė.
