„Atsilaikysite prieš krizę - ne tokius potvynius ir audras esame atlaikę!“ - tokį padrąsinimą artimiesiems bei draugams iš Atlanto vandenyno atsiuntė Šilutės rajono Kintų miestelio gyventojas Andrius Varnas. Jis mažyte jachta jau beveik metus keliauja aplink pasaulį.
Ištvermės nestinga ir pačiam kapitonui A.Varnui bei nedidelei jo įgulai. Netrukus sukaks metai, kai jie mažyte jachta „Ragainė II“ išplaukė iš Klaipėdos į kelionę aplink Žemės rutulį. Įveikta jau daugiau kaip pusė kelio - apie 30 tūkst. kilometrų.
Šiuo metu „Ragainė II“ artėja prie Australijos, o A.Varnas buriuotojų pasaulyje tapo vienas garsiausių žmonių. Daug jų kasdien priglunda prie radijo imtuvų - ar atskries jau įprastas lietuvių įgulos šaukinys.
Naujienos apie tokius žygius, kaip plaukimas aplink pasaulį, greitai pasklinda tarp jūrų vilkų. Mat šie geriausiai žino, kiek užsispyrimo, kantrybės ir drąsos reikia turėti, kad galėtum ištisas savaites praleisti bekraščiuose vandenyse, kur dažnai nesutiksi nė vieno laivo.
Ligi šiol apiplaukti aplink pasaulį ryžosi tik nedaugelis lietuvių buriuotojų, be to, jie keliavo didesniais ir modernesniais laivais negu „Ragainė II“, juos valdydavo nemažos profesionalių jūreivių įgulos. Antai netrukus į Lietuvą turėtų grįžti didelė ir greita jūrų jachta „Ambersail“, kuria aplink pasaulį pasikeisdami plaukė kelios dešimtys Lietuvos buriuotojų.
Dėl meilės - į vandenynus.
„Kol kas viskas gerai“, - šypsosi Lietuvoje krante likusi A.Varno žmona Virginija. Moteris džiaugiasi išleidusi į kelionę ir dukterį Rasą - šioji yra atsargi ir neleidžia tėčiui lenktyniauti su vėju. „Ragainė II“ plaukia nesmarkiai, 5-6 mazgų per valandą greičiu, kiek įmanoma dažniau pavėjui.
Dar šiek tiek apie įgulą. A.Varnas - 55 metų kintiškis, miestelio bendruomenės pirmininkas ir buriuotojų klubo „Marių burės“ vadovas, buriuojantis jau beveik 40 metų. Lietuvos buriavimo čempionas. Jis studijavo Kaliningrado aukštojoje jūrų technikos mokykloje laivų mechaniko specialybę. Kelionė aplink pasaulį jachta - sena A.Varno svajonė.
A.Varno dukrai Rasai - 26 metai, ji buriuoja jau 15 metų ir iš tėvo sužinojo daug jūros paslapčių. Kartu su juo išmaišė Baltijos ir Šiaurės jūras. Jūreiviški tėvo „genai“ ir motinos atsargumas. Vandens platybėse šios savybės labai praverčia.
Trečiasis „Ragainės II“ įgulos narys - baskas Egoi Urquiza. Su šiuo porą metų vyresniu už ją vaikinu Rasa susipažino mokydamasi Portugalijoje. Egoi taip įsimylėjo lietuvaitę, jog ryžosi nepalikti jos ir kelionėje aplink pasaulį, nors prieš tai nebuvo buriavęs.
Kartais šią įgulą papildo kuris nors jos bičiulis ir bendramintis. Plaukiant iš Europos kurį laiką talkino Egoi draugai baskai, paskui buvo prisidėjęs Bostone gyvenantis kapitono jaunystės bičiulis Rimis Bistrickas. Pastarosiomis savaitėmis su „Ragainės II“ įgula plaukė vokietis Gerdas.
Kiekvienas įgulos narys turi savo pareigas. „Diena prabėga skaitant knygas, žiūrint į vandenyno bangas ir apsipilant labai sūriu jo vandeniu, kurio temperatūra 28 laipsniai. Sekame kompasus ir jei vėjo kryptis pasikeitusi, pareguliuojame jachtos pilotą. Daug laiko atima elektroninių laiškų rašymas, navigacinės literatūros studijos ir ginčai, kurias salas geriau aplankyti ir kiek laiko jose praleisti. Naktį vieni miega, kiti budi“, - savo dienoraštyje interneto tinklalapyje www.minge.lt pasakoja kelionės vadovas A.Varnas.
Trinidado grožybės
Perplaukę Baltijos ir Šiaurės jūras, buriuotojai paliko Europą ir pasiekė Afrikos žemyną. Vėliau du mėnesius jie praleido Karibų salyne, aplankė 7 Karibų šalis, 4 nacionalinius parkus, susipažino su daug buriuotojų, jiems išdalijo daugybę kompaktinių diskų ir lankstinukų apie Lietuvą.
„Karibai - žydra jūra, visą laiką 28-30 laipsnių oras, 26-28 laipsnių vanduo. Įlankose pilna jachtų, plaukioja krabai, spalvotos žuvys. Buriavimui čia tikras rojus“, - rašo A.Varnas. Baltiesiems skirti paplūdimiai ir viešbučiai išblizginti - „Ragainės II“ kapitonas juos pavadino baltųjų rezervatais. Kitur netvarka, užtat vietos žmonės draugiški ir neįkyrūs.
Tačiau plaukioti po Karibų salyną sudėtinga - čia daug laivų, nežinoma akvatorija, srovės, potvyniai, neaišku, koks dugnas, tad galima užšokti ant akmenų. Taip atsitiko prie tų gražių salų ne vienai jachtai.
Trinidado saloje mūsiškiams įspūdį padarė vietinės buriavimo asociacijos paslaugos: ši organizacija veltui padeda atplaukusioms jachtų įguloms išspręsti visas problemas. „Kada Lietuvos buriuotojų sąjunga teiks tokias paslaugas?“ - pasvajojo A.Varnas. Ir Rasa tvirtina per savo 15 metų buriavimo praktiką dar neradusi kito tokio jaukaus, saugaus ir malonaus uosto.
Trinidade vyrauja atogrąžų klimatas, per dieną 4-6 kartus pliūpteli lietus, tada vėl tvieskia saulė ir tvyro 30 laipsnių karštis. „Ragainės II“ įgula aplankė pelkių regioninį parką, vadovaujami gido, keletą valandų motorine valtimi plaukiojo po pelkes. „Matėme miegančias medžiuose ir laukiančias tamsos gyvates, iškišusį iš vandens išsprogusias akis krokodilą. Vakarop suskrenda nakvoti tūkstančiai paukščių. Maža sala atrodė raudona nuo raudonspalvių paukščių“, - pasakoja A.Varnas.
Į Trinidadą atplaukia ir pagyvenusių buriuotojų. Ko jie čia ieško? „Gražu pažiūrėt - kokių 70 metų seneliai buriuotojai ir šalia 18-20 metų juodukės laksto valtelėmis nuo vieno baro iki kito. Daugiau nepasakosiu“, - šelmiškai rašo kintiškis kapitonas.
A.Valinsko baro nerado
Iš Trinidado mūsiškiai pakėlė bures Venesuelos link. Pakeliui į šią Pietų Amerikos valstybę tyko piratai, tad kitų šalių buriuotojai „Ragainės II“ įgulai patarė neartėti prie žemyno krantų, plaukiant naktį išjungti visas šviesas, kad nepamatytų plėšikai.
Jų išvengti pavyko, mūsų buriuotojai pasiekė Margaritos salą, kuri Lietuvoje išgarsėjo ir dėl to, jog čia bandė daryti verslą buvęs pramogų pasaulio ryklys, o dabar politikas Arūnas Valinskas kartu su kita popžvaigžde Žilvinu Žvaguliu. Jie Margaritoje buvo atidarę naktinį klubą.
Kintiškiai ilgai ieškojo tos užeigos, tačiau nerado, o ir vietos žmonės tikino tokios nežinantys. „Sunku papasakoti, kokia čia netvarka. Manau, A.Valinskas pasimokė ir nedarys panašaus biznio iš mūsų Seimo, nes tada Lietuvos laukia Margaritos salos likimas“, - ironizuoja A.Varnas.
Kai jachtos įgula pėsčiomis iš uosto patraukė į salos centrą, ją mikroautobusu pavijo įlankos budėtojas, nuvežė, kur reikia, ir visą kelią aiškino, jog labai pavojinga vaikščioti po salą, nes joje pilna plėšikų.
Tačiau į Margaritą daugelį vilioja mažos kainos. Pavyzdžiui, dyzelino litras kainuoja 0,35 lito, pusė kilogramo tuno konservų - 3 litus, litras romo - 6,4 lito, tad daug europiečių leidžia čia atostogas.
Palikę nelabai svetingą Margaritą, buriuotojai kelioms dienoms įstrigo mažytėje Karibų jūros Isla Herraduros salytėje. „Tokio balto smėlio ir jūros gėrybių seniai nebuvau matęs“, - stebisi A.Varnas. Rasa su Egoi susipažino su vietos žvejais ir patraukė su jais žvejoti omarų.
Kitoje salelėje keliautojai aptiko tūkstančius įspūdingų paukščių, prie kurių galima buvo prieiti visai arti, o pakrantėse - skanių moliuskų.
Vėžliai mylisi ilgai
Karibų ABC salos (Aruba, Bonaire, Curacao) - bene paskutinis Europos bastionas prieš Panamos kanalą, už kurio jau Ramusis vandenynas ir Galapagų, Polinezijos bei kitos salos. Amžina vasara, nebrangus maistas, jūros gėrybės - šie ir kiti atogrąžų kraštų malonumai traukia čia tūkstančius turistų iš viso pasaulio. Kai kurie buriuotojai čia „nuleidžia inkarą“ daugeliui metų, gyvena jachtose kaip savo namuose.
Atplaukę prie Arubos salos, mūsų keliautojai pagavo didžiulę žuvį barakudą, o nakvojo greta naftos gamyklos. „Prie jos žvejoja, nardo kas tik nori. Klaipėdoje tose vietose, kur gamyklos prie marių, prie vandens neprieisi, o čia - laisvai“, - stebisi A.Varnas. Po salas jis važinėjo nedideliu sudedamu dviračiu, kurį gabenasi iš Kintų.
Arubos sostinėje Oranjestade buriuotojams pasisekė pamatyti garsųjį kasmetinį Karibų karnavalą. „Taip džiaugtis šiluma, šypsotis, šokti - reikia būti ir gyventi čia, kad visa tai suprastum“, - padarė išvadą mūsiškiai. Beje, karnavale dalyvavo tik vietos gyventojai, baltųjų turistų beveik nebuvo matyti.
Palikusi daugiau kaip tūkstantį JAV dolerių už pasinaudojimą Panamos kanalu, „Ragainė II“ pasiekė Ramųjį vandenyną. „Jis pateisina savo vardą - vėjo čia mažai“, - rašo A.Varnas.
Pusiaują „Ragainė II“ kirto prie Galapagų salyno. Teko plaukti įjungus dyzelinį jachtos variklį, nes toje vietoje, kur Šiaurės pusrutulis pereina į Pietų pusrutulį, nėra jokio vėjo. Laimė, senutėlis variklis neapvylė ir tą kartą.
„Tegul man atleidžia gamtosaugininkai ir žalieji, bet mane Galapagai nuvylė, - rašo iš šio salyno A.Varnas. - Tikėjausi čia pamatyti unikalių gyvūnų laukinėje gamtoje. Mačiau, bet ne laukinius. Vėžliai didžiuliai, bet išperėti inkubatoriuje, iki jų nuveža taksi. Iguanų pamatėme tik Darvino centre.“
Užtat įspūdį padarė vėžlių meilės scenos, kurias pamatyti - retas dalykas. „Labai jau lėtai“, - šmaikštauja dienoraštyje A.Varnas. Pasak vietos žmonių, vėžlių seksas trunka iki 9 valandų.
Galapaguose buriuotojai matė daug ruonių - jiems net skirtas atskiras paplūdimys, kur jie nakvoja. Tačiau ruoniai šliaužioja ir kitur, „okupuoja“ tuščias valtis. Sykį „Ragainės II“ įgula pamiršo įsikelti į jachtą savo valtį, tad į ją naktį įsiropštė ruonis ir pramiegojo iki ryto. Šiaip taip pavyko jį iškrapštyti iš valties, tačiau paliktas „dovanas“ teko valyti užspaudus nosį...
Markizų salų rojus
Keliaudami per Ramųjį vandenyną mūsų buriuotojai iš kitų jachtų sužinojo, jog „Ragainė II“ dabar yra vienintelė iš Rytų Europos, plaukianti šiuo maršrutu aplink pasaulį. Be to, jie lyderiai ir žūklėje - smaguriauja sužvejotomis doradomis, kalmarais, tunais bei kitokiais jūrų gyviais, kuriuos skaniai paruošia Rasa. Užkimba net jūrų gyvatės, bet jas įgula išmeta atgal rykliams.
Pirmoji sala Polinezijoje, prie kurios prisišvartavo „Ragainė II“ - Fatu Hyva. Čia tuoj pat mūsų buriuotojus atsigaivinti šaltu alumi pakvietė australų jachta „K-Sara II“, mat mūsiškiai jai padėjo vandenyne - savo radiju siuntė jų duomenis į radijo sąšauką.
Rasa šią salą pavadino citrinų sala, nes čia noko daugybė šių vaisių. Daug kur voliojosi ir kokoso riešutai. Vietos čiabuviai džiovina ir eksportuoja jų baltąją masę - koprą. Už pinigus čia neprekiaujama, vyksta mainai, tad už Rasos dalijamus vaikams pieštukus, flomasterius, dažus mūsiškiai gavo nemažai vaisių.
„O Markizų salynas atrodo kaip rojus: ramybė, gamta, medžiai, vaisiai, žaluma, gėlės, ramūs ir orūs čiabuviai, jokių girtų, jokių šiukšlių, netvarkos, triukšmo. Viskas sutvarkyta ir jautiesi visiškai saugiai“, - taip apie „Ragainės II“ viešnagę šiame salyne pasakoja kapitonas A.Varnas. Dar vienas Markizų salų pranašumas - čia beveik nėra turistų, nes šios salos nuošalios.
Šiame salyne savo gyvenimą baigė vienas žymiausių prancūzų dailininkų Paulas Gauguinas. Hyva Ojos saloje, kur jis gyveno, įkurtas jo vardo centras. Šios salos administracija kviečia menininkus keletą mėnesių padirbėti šiame centre, kur jiems sudaromos puikios sąlygos, tačiau išvykdami jie privalo vieną kūrinį palikti salai.
Svetingieji Mastersai
Unikali buvo viešnagė Palmerstoune. Šioje nuošalioje Pietų Ramiojo vandenyno saloje iki šių dienų išliko savita bendruomenė, vietos žmonių ir atvykėlių santykiai. Toje saloje nuo seno gyvena trys šeimos, kilusios iš vieno brito Masterso, kuris atvyko į šią salą su trimis savo žmonomis 1862 metais. Tad visi 56 salos gyventojai turi šią pavardę.
Šiemet „Ragainė II“ buvo tik devintoji jachta, kuri užsuko į šią nuošalią salą, tad dar prieš jai atplaukiant Mastersų šeimos varžėsi, kuri priims svečius. „Mus „laimėjo“ Bobo Masterso šeima. Bobas mus kas rytą atplukdydavo valtimi, o vakare parplukdydavo. Pas juos ir maitinomės. Apie jokius pinigus nebuvo nė kalbos - mes jų svečiai“, - rašo A.Varnas.
Lydimi Bobo buriuotojai aplankė visas salos šeimas, žaidė futbolą su mokiniais, žvejojo ir dorojo žuvis, dalyvavo pamaldose. O kai vietos žmonės sužinojo, jog buriuotojai išmano apie elektros ir kitus mechanizmus, sutempė jiems jų sugedusių krūvą... Daugelį pavyko prikelti antrajam gyvenimui. Kai atėjo laikas išplaukti, buriuotojai su Palmerstouno salos gyventojais atsibučiavo kaip su geriausiais draugais.
Beribis Ramusis vandenynas dažnai ramus, tačiau kartais ir žiaurus. Tai buriuotojai suprato plaukdami iš Palmerstouno į Niue salą. Vėjas taip įsišniokštė, jog teko nuleisti kone visas bures ir vis tiek jachta lėkė įsiremdama į bangas, vanduo šniokštė per bortus ir daužė laivą. Buriuotojams šioje kelionėje teko ištverti ne vieną tokį štormą.
Niue salą jie rado nusiaubtą ciklono - daugybė apleistų namų ir kapinių, merdinti ekonomika. Pagrindinis darbdavys - Naujoji Zelandija, kuri išlaiko šią salą. Yra net kalėjimas, kuriame šiuo metu už agresyvų elgesį su žmonomis uždaryti du vyriškiai.
„Ragainės II“ įgula tikisi šį rudenį pasiekti Australiją, iš ten traukti Indijos vandenynu Afrikos link. Tada beliks pasiekti Viduržemio jūrą, o iš ten - Šiaurės ir Baltijos jūras. Klaipėdą Varnų šeima planuoja pasiekti 2010 metais. „O tada sėsiu rašyti knygą apie šią mūsų avantiūrą“, - sako kapitonas Andrius Varnas.
Feliksas Žemulis
