Teismas paskelbė verdiktą žudike tapusiai moksleivei, o šios informacijos komentatoriai – jos aukai: daugiau nei triskart vyresnis merginos gerbėjas kaltinamas pats prišaukęs tragediją ir sau, ir savo jaunajai simpatijai.
Keista draugystė
Pernai vasarą, kai marijampolietė Ieva Tuinylaitė (18 m.) buvo baigusi devynias klases, vieną liepos naktį ji tapo žudike. Tuomet dar nepilnametės moksleivės smurto protrūkio auka tapo 43 metais už ją vyresnis kaimynas Juozas Didbarzdys (60 m.). Maža to, su antra žmona tuo metu gyvenęs vyras jau apie porą dešimtmečių buvo neįgalus – nupjautomis kojomis, galintis judėti tik invalido vežimėliu.
I. Tuinylaitė buvo J. Didbarzdžio draugė, neįgalųjį globodavo. Apie šią keistą draugystę žinojo ir vyriškio žmona, duktė, ir moksleivę užauginusi jos močiutė. Kalbama, kad kartais jos nekreipdavo dėmesio, kartais įžeistos kaimynų replikų pasišaipydavo ar pabandydavo drausti, bet visos kalbos porelei būdavo lyg vanduo nuo žąsies. Kartais būdavo galima išvysti ir tokių vaizdelių: neblaivi paauglė neša girtą invalidą laiptais ir įsodina į vežimėlį. Anot kaimynų, tuomet būdavo galima pamanyti, kad moksleivė – didelės širdies žmogus, tiesiantis ranką neįgaliajam, bet šią mintį akimirksniu nuvydavo įtarimai, kad ji tai daranti ne už dyką.
Anot pačios I. Tuinylaitės, su J. Didbarzdžiu ji artimai bendravo apie dvejus metus. Dažniausiai susitikdavo, kai jis gaudavo savo pensiją. Dosnus invalidas pirkdavo alkoholio ir cigarečių – vaišindavo savo jaunąją draugę.
Šiltuoju metų sezonu keista pora daug laiko praleisdavo gamtoje – toliau nuo stebinčių žmonių akių, miesto pakraštyje esančiame paupyje, Pašešupio parke.
Abu siejo aistra
Degučių mikrorajono, kuriame yra Pašešupio parkas, gyventojai tik po J. Didbarzdžio nužudymo garsiau prabilo apie keistą porą vienijusią aistrą. Žmonės pasakojo matydavę, kad mergina su savo globojamu vyru ne tik kartu išgerdavo, bet ir žaisdavo meilės žaidimus – gamtoje, daugiabučių kiemuose, laiptinėse. Dėl keistos porelės viešų išdaigų žmonės ne kartą grasino, kad iškvies policiją, bet reakcijos nesulaukdavo ir pažado nevykdydavo, o po tragedijos kai kurie „žiūrovai“ jau gailėjosi buvę abejingi ir delsę – esą drausdami ir aiškindami, galbūt, būtų išgelbėję merginą nuo kalėjimo, o vyrą – nuo kankinio mirties.
Atrodė, kad tokie pasakojimai – tik ilgaliežuvių pramanai, bet I. Tuinylaitė, tapusi žudike, ir teisme patvirtino, kad beveik visi jos ir J. Didbarzdžio susitikimai, gerokai apsvaigus nuo alkoholio, baigdavęsi intymiais santykiais. Esą merginai dažnai būdavę nemalonu, atstumdavęs tvaikas, neretai sklisdavęs nuo nepajėgaus savarankiškai gyventi bičiulio, bet „tai“ įvykdavę greitai ir „to“ ji nesureikšmindavusi. I. Tuinylaitė, teisme paklausta, kodėl nenutraukė draugystės su žmogumi, kuris jai nepatikdavo, atsakymo neturėjo – tik įprastai nuleido galvą.
Galbūt dalies to atsakymo galima ieškoti merginos mokykloje. Pedagogai teigė, kad kukli, uždaro būdo, tylenė moksleivė buvo tarsi atstumtoji – neturėjo bendraamžių draugų, nedemonstravo savo emocijų, po pamokų greitai išskubėdavo, nebuvo linkusi skųstis ar išsikalbėti. Žmogui bendravimas – būtinybė. Kitos dalies atsakymo galbūt reikėtų ieškoti merginos kilmėje: ji – psichiškai neįgalių tėvų, pamėgusių šiukšlynus ir gatvės gyvenimą, atžala, žauginta močiutės.
Suknežinta galva
Neįgalus J. Didbarzdys ankstų pernykštės liepos 20-osios rytą buvo rastas nebegyvas Pašešupio parke, prie medžių, šalia savo invalido vežimėlio. Praeivių iškviesti pareigūnai iškart suprato, kad vyras nužudytas, nes jo galva buvo kruvina, suknežinta. Ekspertai patvirtino, kad neįgalusis miręs dėl smurto – jo galvoje aptikta 17 kirstinių žaizdų, o iš viso į galvą, krūtinę, pilvą, rankas suduoti mažiausiai net 46 smūgiai. Bejėgis apsiginti vyras daužytas rankomis ir nuplėštomis jo vežimėlio rankenomis, spardytas.
Itin žiauriai sumuštas vyras be pagalbos netrukus nukraujavo ir mirė. Įvykio vietoje buvo rasta kruvina invalido vežimėlio metalinė rankena. Šalia mėtėsi tuščių alkoholio butelių, liudijusių apie išgertuves.
Policijos pareigūnai, sužinoję apie girtaudavusio nužudytojo draugę I. Tuinylaitę, ankstų rytą pirmiausia ir patraukė į jos namus. Iš lovos pakilusi mergina iškart prisipažino, ką padariusi. Ji papasakojo, kad vėlai naktį parėjo namo, nusirengė kruvinus drabužius, nusiprausė ir atsigulė. Kad J. Didbarzdį sunkiai sužalojo, esą nemanė. Mergina negalėjo paaiškinti, kodėl, sumušusi bičiulį, dar atėmė jo mobilųjį telefoną – esą galbūt todėl, kad buvo neblaivi (išgėrusi apie litrą vyno) ir nesuprato, ką daro.
Ir teisme I. Tuinylaitė tikino, kad tragedijos nebūtų buvę, jeigu ji būtų buvusi blaivesnė. Mergina pasakojo, kad tąkart ji su J. Didbarzdžiu girtavo iki nakties, o susipyko, kai ji atsisakė patenkinti neįgaliojo lytinę aistrą, nes jai „tai per porą metų jau buvo nusibodę“. Be to, I. Tuinylaitė užsiminė, kad ją labai suerzino bičiulio priekaištai dėl kitų vyrų dėmesio jai – esą jis įtaręs, kad ji „priklauso ne jam vienam“.
Grėsė iki 10 metų
Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, nustatė, kad žudike tapusi mergina smurtavo itin žiauriai: daužė bejėgį vyrą, tampė, pailsėdavo ir vėl smūgiuodavo – tai trukę apie pusantros valandos. Neįgalusis prašęs jo nebeskriausti, bet agresijos apimta mergina nepaisiusi ir neva negalėjusi nustoti. Tai ir lėmė teismo sprendimą – septyneri metai gyvenimo pataisos namuose.
Kadangi I. Tuinylaitė nusikaltimą įvykdė būdama nepilnametė, jai grėsė iki 10 metų nelaisvės. Kaltinęs prokuroras prašė teismo skirti žudikei devynerių metų bausmę, bet teismas įvertino ir nederamą J. Didbarzdžio elgesį su moksleive – girtavimą, intymų ryšį, todėl paskyrė švelnesnę bausmę.
Jeigu nuteistoji įkalinimo įstaigoje elgsis tinkamai, išeiti į laisvę ji turi teisę kur kas anksčiau, po kokių trejų metų.
„Akistatos“ žiniomis, nuo žudike tapusios anūkės nenusisuko jos garbaus amžiaus močiutė, kiti artimi giminaičiai. Mergina labai dažnai susirašinėja su močiute, yra neretai aplankoma, viskuo aprūpinta. Šią globėją gerai pažįstantys Marijampolės vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai ją charakterizuoja teigiamai, o moters dėmesį dviem psichiškai neįgalios dukros vaikams, kuriuos užaugino, pavadino atkaklia kova siekiant, kad anūkams ji atstotų gimdytojus ir paruoštų abu savarankiškam gyvenimui.
Padūko nuo 15 metų
I. Tuinylaitės gyvenimo istoriją žinantys marijampoliečiai yra nustebę, kad po tragedijos paupyje specialistai nenustatė rimtų merginos psichikos sveikatos sutrikimų ir ši nebuvo pripažinta esanti nepakaltinama.
Tiesa, bent jau iki 15 metų niekas neįtarė, kad mergaitė gali būti paveldėjusi tėvų ligą. Tik tada paauglė pradėjo dažniau ištrūkti iš namų ir atsidurdavo savo tikrų tėvų netvarkingame bute. Močiutė baiminosi, kad anūkė gali pasukti tėvų keliu – stebinti praeivius savo nešvaria išvaizda ir kuistis po konteinerius, todėl draudė anūkei matytis su gimdytojais. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad tie draudimai – veltui: paauglė išties pamėgo vadinamąjį gatvės gyvenimą, pradėjo bendrauti su asocialiais žmonėmis, dingti iš namų. Maža to, paaiškėjo, kad paauglės ir jos tėvo artimi santykiai – teisėsaugininkų veiklos objektas. 2010 metais tėvas buvo švelniai nuteistas už nepadorius intymius santykius su dukra, kuriuos esą pati paauglė ir išprovokavusi.
Mokyklos, kurioje mokėsi I. Tuinylaitė, pedagogai tvirtina nustatę, kad sutrikusi šios moksleivės socialinė branda, bet tai nėra rodiklis, pagal kurį būtų galima tvirtinti, jog mergina negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti.
Irena ZUBRICKIENĖ
