Sukako 50 metų, kai iš Alkatraso (JAV) kalėjimo pabėgo grupė kalinių. Nė vieno iš jų sugauti nepavyko – manoma, kad jie nuskendo. Savo ruožtu kitaip manantys kalinių giminaičiai susirinkę buvusiame kalėjime paminėjo bėglius.
Dingo be pėdsakų
San Francisko įlankos saloje pastatytas Alkatraso kalėjimas jau seniai neveikia, dabar jame įkurtas muziejus.
XX amžiaus 2–3-iajame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose dėl Didžiosios depresijos ir sausojo įstatymo įvedimo buvo suklestėjęs organizuotas nusikalstamumas. Įtakingi gangsteriai nevaržomi siautėdavo didžiausiuose šalies miestuose, o valdžios institucijos nepajėgė kovoti su gerai apsiginklavusiais nusikaltėliais. Kaip išeitį JAV vyriausybė pasirinko Alkatraso salą – sumanyta čia įkalinti gangsterius ir taip juos visiškai izoliuoti nuo visuomenės, o kartu įspėti kitus stambius nusikaltėlius apie gresiančias bausmes.
Pirmuosius kalinius Alkatrasas priėmė 1934 metais. Buvo manoma, kad iš jo pasprukti tiesiog neįmanoma.
Šiame kalėjime bausmes atliko pavojingiausi iš pavojingiausių. Tarp jų – ir Amerikos mafijos tėvas Alas Kaponė, kuris sausojo įstatymo metais organizavo prekybą alkoholiu (tiesa, į kalėjimą jis pateko dėl vengimo mokėti mokesčius). Alkatraso prižiūrėtojai A. Kaponei leido suprasti, kad jokių išskirtinių sąlygų jis tikėtis negali. Yra žinoma, kad jis bandė papirkinėti sargus. Šiame kalėjime A. Kaponė teišbuvo 4 su puse metų – pasireiškus aiškiems sifilio požymiams, jis buvo perkeltas į federalinius pataisos namus.
Iš viso pagrindiniame Alkatraso pastate įrengtos 350 kameros. Jų sienos gerokai nutolusios nuo pastato sienų. Vadinasi, jei kaliniui būtų pavykę išsikasus tunelį pasprukti iš kameros, jam dar būtų tekę pasprukti iš paties pastato.
Tačiau atrodė, kad ir iš kameros pasprukti jokių šansų, nes buvo pasirūpinta garantuoti didžiausią kalėjimo saugumą – buvo užbetonuoti kanalizacijos tuneliai, kiekvienas langas uždengtas grotomis, o visą kalėjimo teritoriją, aptvertą vielos tvora, buvo galima matyti iš apžvalgos bokštelių. Kalėjimo pastate įrengtus ašarinių dujų kanistrus prireikus galėjo paleisti veikti bet kuris prižiūrėtojas. Kad kaliniai neišsineštų peilių ir panašių daiktų, prie išėjimo iš valgomojo kambario ir dirbtuvių buvo įrengti metalo detektoriai.
Ir vis dėlto per 29 Alkatraso kalėjimo gyvavimo metus būta 14 bandymų pabėgti, juose dalyvavo 36 kaliniai. Oficialiai teigiama, kad visi pabėgimai nepavyko: kaliniai buvo arba nukauti, arba pagauti ir grąžinti. Dviejuose pabėgimuose dalyvavę kaliniai dingo be pėdsakų – teigiama, kad jie žuvo, bet patvirtinimo nėra.
Seserys didžiuojasi bėgliais
Įnirtingiausiu bandymu ištrūkti laikomas 1946 metais įvykęs vadinamasis „mūšis dėl Alkatraso“ – kilus riaušėms, buvo nužudyti trys kaliniai ir du kalėjimo prižiūrėtojai. Vėliau dviem kaliniams dėl bandymo pabėgti buvo įvykdyta mirties bausmė.
Pats žinomiausias pabėgimas įvyko 1962 metais. Tai vienas painiausių kada nors sugalvotų pabėgimų iš įkalinimo įstaigos. Kalinys Frenkas Morisas ir du broliai Anglinai dingo be pėdsakų. Oficialiai teigiama, kad šie kaliniai nuskendo, tačiau niekas niekada nerado jų kūnų.
Kaip tik brolių Džono bei Klarenso Anglinų sesuo Meri Vidner (76 m.) pabėgimo 50-mečio proga ir apsilankė buvusiame kalėjime. Ji iki šiol didžiuojasi savo broliais ir pabėgimu, apie kurį pastatytas kino filmas „Pabėgimas iš Alkatraso“ (pabėgimo sumanytoją F. Morisą jame vaidina Holivudo žvaigždė Klintas Istvudas). „Aš visada tikėjau, kad jiems pasiseks pabėgti, ir neapsirikau“, – džiaugėsi pensininkė.
Kita Anglinų sesuo – Mirl Teilor – sako, kad jų broliai atseit nebuvo užkietėję nusikaltėliai. Girdi, jiedu tiesiog susidėję ne su tais draugais, kartą apiplėšę banką ir ilgam atsidūrę už grotų. „Aš jais irgi didžiuojuosi“, – sakė moteris.
Teisėsaugininkų nuomonė kitokia. Broliai Anglinai buvo patyrę plėšikai. Bandydami pabėgti iš valstijos kalėjimo, jiedu buvo sugauti ir 1960 metais perkelti į Alkatrasą.
Tunelį kasė... šaukštu
Bekalėdami Alkatrase F. Morisas ir broliai Anglinai savos gamybos gręžtuvu, pasigamintu iš šaukšto, 10 centų monetos ir pavogtos dulkių siurblio dalies, iškapstė ventiliacijos angas savo kamerose, kurios vedė į gana plačius kanalizacijos koridorius. Vamzdžiais pakilę į viršų, surado išėjimą per stogą. Nuo drėgmės susilpnėjusį betoną kaliniai savo kamerose krapštydavo tuo metu, kai kalėjime buvo leidžiama groti muzikos instrumentais – taip jie galėjo dirbti nekeldami triukšmo.
Naktį pasprukę iš kamerų, bėgliai po antklodėmis paliko iš popieriaus masės pagamintas „savo“ galvas, tad prižiūrėtojai manė, kad jie visą naktį guli lovose. Kalinių pasigesta tik rytą.
Pasiekę salos krantus, bėgliai iš pasivogtų daugiau kaip 50 apsiaustų nuo lietaus pasigamino plaustą. Jį pripūtė panaudodami armoniką. Apie dešimtą vakaro jie leidosi į kelionę link laisvės miestu vadinamo San Francisko.
Painią pabėgimo istoriją išnarplioti padėjo ketvirtas kalinys, kuris žinojo apie rengiamą pabėgimą ir taip pat ruošėsi ištrūkti, bet paskutinę sekundę pabūgo ir liko savo kameroje.
Ieško 100 metų
Oficialiai teigiama, kad šie bėgliai nuskendo, tik niekas niekada nerado jų kūnų. Kitas galimas variantas – kad jie sėkmingai pasiekė sausumą ir pabėgo į Lotynų Ameriką.
Iki 1978 metų bėglių ieškojo FTB agentai, o vėliau šis darbas perleistas Maršalų tarnybai. Jų tebeieškantis šios tarnybos bendradarbis Maiklas Dikas teigia esąs įsitikinęs, kad kaliniams pasisekė pabėgti. Kad tai įrodytų, jis yra surinkęs apie 250 faktų, o tą savo sarašą nuolat papildo. Štai ilgą laiką nežinomas asmuo Anglinų motinai per gimimo dieną visuomet atsiųsdavo gėlių. M. Dikas mano, kad broliai apsilankė ir 1973 metais vykusiose motinos laidotuvėse – atseit persirengę moterimis ir taip pergudravę FTB agentus.
Broliai Anglinai buvo kilę iš Floridos krašto, kuriame daugybė pelkių ir vandens telkinių. Jie mokėjo pasigaminti plaustą, valdyti jį pagal vandens tėkmę, o ir patys buvo geri plaukikai. Brolių giminės yra sakę, kad jie yra gavę pašto atvirukų iš Pietų Amerikos.
Tie, kurie sako, kad bėgliai žuvo, pateikia kitokius argumentus. Tuo metu, kai įvyko pabėgimas, vanduo įlankoje siekė tik 10 laipsnių, o tokiame vandenyje žmogus išgyventų ne ilgiau kaip 20 minučių. Be to, į Alkatraso kalėjimo dušus tyčia būdavo tiekiamas karštas vanduo, kad kaliniai neužsigrūdintų. Šios versijos šalininkai kaip argumentus pateikia ir tuos faktus, kad plausto liekanos buvo rastos prie netoliese esančios Angelų salos. Ten kartu buvo ir telefonų knyga, ir šeimyninės brolių nuotraukos, ir pinigai.
Apie F. Morisą nuo to laiko nėra jokių žinių. Niekas iki šiol nepretenduoja ir į milijonų dolerių premiją, kuri yra paskirta už pranešimą apie bėglius. O jų pagal JAV įstatymus bus ieškoma dar iki 2062 metų.
Nepraėjus nė metams po šio pabėgimo Alkatrasas buvo uždarytas. Pagrindinės priežastys – kova už žmogaus teises, nepaprastai brangus kalėjimo išlaikymas, modernėjančios technologijos. Dabar Alkatraso kalėjimas atviras turistams, čia išlikę autentiški pastatai ir įrengimai.
Tik faktai
JAV teisingumo ministerijos padalinys federalinė Maršalų tarnyba buvo įkurta 1789 metais. Ši tarnyba užtikrina saugumą teismuose, vykdo teismų sprendimus, ieško besislapstančių nuo teisingumo asmenų, kovoja su terorizmu, be to, aukcionuose parduoda konfiskuotą turtą.
Per metus JAV maršalai suranda daugiau kaip 36 000 pabėgusių kalinių ar areštantų. Kad sugautų bėglius, jie gali verbuoti padėjėjus iš civilių asmenų, tik negali verbuoti uniformuotų pareigūnų. Tas principas yra dar nuo tų laikų, kai laukiniuose Vakaruose būdavo kuriami vergų gaudymo būriai.
JAV maršalai būna ginkluoti pistoletais ir automatais, dar nešiojasi atsarginį ginklą. Maršalus skiria prezidentas. Visose Jungtinėse Valstijose jų yra daugiau kaip 3000, kiekvienas dar gali turėti padėjėją.
